Seime svarstomos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, kuriomis siekiama įtvirtinti darbdavio pareigą prieš priimant asmenį į darbą tikrinti su nepilnamečiais dirbančiųjų teistumą už seksualinius ar sunkius nusikaltimus ir įsitikinti, kad jam netaikomas draudimas, o pačiam asmeniui – pareigą turėti galiojantį neteisėto darbo su vaikais prevencijos QR kodą. Tai galiotų įstaigoms ir organizacijoms, teikiančioms sveikatos priežiūros, kultūrines, socialines ir sporto paslaugas.
Teikiau pasiūlymą į šį sąrašą įtraukti religines organizacijas ir bendrijas, nes Lietuvoje turime rezonansinių istorijų ir žurnalistinių tyrimų, bedančių pirštu į teisinės sistemos spragas, kai dvasininkai, nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, toliau nevaržomai dirba su jaunimu. Pavyzdžiui, Papilio klebonas Vidmantas Kareckas, kuris, kad ir teistas už vaikų tvirkinimą, nebuvo nušalintas nuo pareigų ir, nors jo pastoracinis darbas buvo apribotas, neaišku, kaip tiksliai prižiūrimas ir kontroliuojamas jo tolimesnis darbas su jaunimu.
Deja, mano pasiūlymui nebuvo pritarta – tiek Socialinių reikalų ir darbo komitete, tiek vėliau, Seimo salėje. Nors atrodo, dėl būtinybės apsaugoti vaikus nuo smurto sutarti galime visi, tokias pastangas konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė prilygino totalitarinės Kinijos režimui ir religijos persekiojimui. Pasiūlymo oponentai teigia, kad valstybės bandymas kontroliuoti, kas gali dirbti su vaikais, pažeidžia tiek religijos laisvę, tiek kanonų teisę, kuri reglamentuoja dvasininkų skyrimą ir darbą. Tačiau reikia nepamiršti, kad teismas taip pat turi teisę baudžiamuoju nuosprendžiu uždrausti užsiimti tam tikra veikla. O dvasininkai, kad ir kaip būtų, yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jiems teismo nuosprendžiai taip pat galioja.
Šį pasiūlymą vėl teiksiu Seimo salėje, projekto priėmimo metu. Noriu paklausti kolegų Seimo narių, kas yra svarbiau – Bažnyčios nebaudžiamumas ar mūsų pareiga apsaugoti vaikus?