Šis pavyzdys puikiai parodo, kad slaugytojų mūsų šalyje trūksta. Ir trūksta jų kur kas daugiau nei gydytojų. Slaugytojus, gydytojus vienijančiose organizacijose girdisi balsas, kad dabar slaugytojus aukštosiose mokyklose ugdome užsienio rinkai. Specialistai sako, kad tik trečdalis baigę studijas lieka dirbti Lietuvoje – dalis slaugytojų emigruoja, dalis jų nusėda grožio industrijoje, kur gauna kur kas geriau apmokamą darbą. Studentai pasakoja, kad dar studijuodami renkasi, į kurią šalį emigruos dirbti, nes slaugytojo atlygis ten skiriasi net kelis kartus nuo siūlomo čia, gimtinėje.

Išryškėja problema, kad neturime aiškios strategijos, apie ją nekalba ir Sveikatos apsaugos ministerija, kuri pranašauja 3000 slaugytojų trūkumą jau 2030 m. Taigi, ir strategijos reikia jau šiandien. Kyla klausimas, kas bus ateities slaugytojas, kas dirbs šį darbą. Kaip užpildysime šias milžiniškas spragas?

Jeigu tai bus migrantai, jau šiandien reikia aiškių jų prisitraukimo į Lietuvą planų – kaip konkuruosime su kitomis slaugytojus prisitraukti norinčiomis kaimyninėmis valstybėmis, pvz., Lenkija? Koks bus mūsų pranašumas? Kokias sąlygas (mokytis kalbą, įsitraukti į darbo rinką, kelti kvalifikaciją) siūlysime? Tam turi būti numatyti ir aiškūs finansai. Jei tai Lietuvos jaunimas – neaišku, kokias priemones pasitelkę, juos pritrauksime rinktis slaugos specialybę. Galima sutikti dėl vieno – jei norime, kad slaugos studijos būtų paklausios, reikia kelti aiškų tikslą gerinti darbo sąlygas.

Vienas iš būdų yra technologiniai sprendimai. Reikiama įranga yra svarbi ne tik chirurgijoje – slaugoje jos vaidmuo didžiulis. Slaugai skirtų priemonių įsigijimas palengvina darbą, tai ypač svarbu, kai turime galvoje, kad jau šiandien pacientų skaičius yra labai didelis, o krūviai viršija galimybes. Laikai, kai slaugytoja nepriimama į darbą, nes „labai smulki mergina, nepakels paciento“, turi baigtis – juk tam seniai yra sprendimai.

Sveikatos ministerijos darbas ir dedamos pastangos plėtoti ambulatorinę slaugą yra pagirtina kryptis, kurios reikėjo jau seniai. Tačiau su ja kyla ir naujų iššūkių dėl darbuotojo darbo sąlygų – kaip užtikrinsime saugumą? „Body“ kameros yra vienas pigiausių technologinių sprendimų, tačiau apie tokios įrangos įsigijimus taip pat neteko girdėti. Ir tai tik keletas pavyzdžių, kad darbo priemonių, naujųjų technologijų įsigijimas yra bene silpniausia būtent šios medicinos srities vieta, kitų sričių specialistai šių priemonių sulaukia dažniau, nuosekliau, greičiau.

Antras skubaus dėmesio reikalaujantis klausimas – slaugytojų darbo krūvis, kuris seniai yra neadekvačiai didelis, o specialistų mažėjant, situacija tik blogės. Tai lemia slaugytojų pervargimą, perdegimą, klaidas, galinčias užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Ne ką mažiau svarbi ir darbo aplinka – ne vienas slaugytojas liudija apie patiriamas patyčias, mobingą darbo aplinkoje, kuris gali turėti itin skaudžių pasekmių.

Slaugos paslaugų apmokėjimas yra nepakankamas ir „slepiasi“ po šeimos gydytojui skirtu kapitaciniu mokesčiu. Neišskirtas ir slaugytojams perduodamų gydytojų funkcijų įkainis. Menkas apmokėjimas lemia slaugytojų atlyginimo dydį (apie 800 eurų į rankas, slaugytojų padėjėjų – apie 600 eurų). Sąlygų gerinimas turi vykti ir savivaldybių pastangomis. Slaugytojai sako, kad būdų toli ieškoti nereikia – galima pradėti bent nuo automobilio parkavimo, lankant pacientus jų namuose, juk daugelyje didmiesčių net automobilio statymas slaugytojui kainuoja.

Pritraukimą į tam tikras profesijas lemia srityje matomos investicijos į darbuotoją. Jaunas žmogus rinksis slaugos studijas tada, kai matys karjeros, kvalifikacijos kėlimo, augimo galimybes. Šiandien dirbantys slaugytojai tikina, kad mokymų itin trūksta, kompetencijos yra pasenusios. Vienas opiausių klausimų – skaitmeninio raštingumo mokymai slaugytojams, kurie, pavyzdžiui, niekada nedirbo su E-sveikata. Seimui priimant įstatymus, kuriais perduodama daugiau pareigų slaugytojams, specialistai nerimauja dėl spragos jų mokymams šias naujas funkcijas atlikti. Ar ministerija imsis jas užtaisyti?

Darbo sąlygų gerinimas – priemonės, krūviai, atlygis, profesinis augimas ir ne paskutinis eilėje pagarbus požiūris – yra atsakymas, kaip nepatekti į slaugos trūkumo duobę netolimoje ateityje ir pritraukti specialistų (Lietuvos ar užsienio žmonių) rinktis šią mums visiems taip reikalingą specialybę. Susidėti saugiklius laiko dar yra, tiek Seime, tiek ministerijoje, tiek savivaldybėse.