Morta Skomantienė. Kodėl pralaimėjo Paluckas

Praėjusį rudenį galėjo atrodyti, kad Gintautas Paluckas sužaidė tikrai makiaveliškai: tapęs LSDP pirmininku, vis dėlto nusprendė išeiti iš valdančiosios koalicijos su jam per prastais „kaimiečiais“ valstiečiais žaliaisiais ir be skrupulų, lengva ranka pamojavęs LSDP statutu, privertė išeiti iš partijos žmones, kurie šią partiją kūrė ir vienijo, kurie buvo paties Palucko mokytojai ir proteguotojai.

Idėja buvo pasimokyti iš Vokietijos socialdemokratų, kurie, nuėję į didžiąją koaliciją su Merkel 2013 metais, rekordiškai pralaimėjo 2017 metų Bundestago rinkimus (tačiau galiausiai paaiškėjo, kad ir po šių rinkimų be Vokietijos SPD vėl nebuvo kam prisiimti atsakomybės už valstybės valdymą, o kažkas juk turi dirbti tą juodą darbą, ir teko vėl jungtis į koaliciją su Merkel).

Kur kas tikresnis Palucko motyvas, kaip tapo visiškai akivaizdu šiek tiek vėliau, buvo slaptas suokalbis su jaunaisiais konservatoriais bei berniokiškas Gintauto ir Gabrieliaus vylimasis, kad pavyks apžaisti senuosius socdemų vilkus, palaužti geležinę valstiečių žaliųjų balsavimo discipliną Seime, prastumti pirmalaikius Seimo rinkimus ir, žinoma, juos 2G laimėti… Juokingai dabar atrodo toks planas, ar ne?

Jei Paluckas būtų buvęs toks gudrus, koks galėjo atrodyti pats sau, jis nebūtų taip rizikavęs suskaldyti daugybę metų stipriausią šalies politinę partiją, nes turėjo žinoti, kad senieji socdemų vilkai klusniai galvų nenulenks ir nevykdys jo pageidavimų. Gal jis tai ir nuspėjo, bet negi jis iš tiesų rimtai galvojo, kad jam pavyks jo planas?

Sakysite, juk už išėjimą iš koalicijos su valstiečiais balsavo partijos narių dauguma? Taip, sprendimas buvo priimtas demokratiškai, nes daugelis per pirmuosius tiesioginius LSDP pirmininko rinkimus patikėjo gerai iškalta Palucko socialdemokratiška retorika, nors nemaža dalis patyrusių politikų, taip pat ir likusių LSDP frakcijoje Seime, tada atvirai sakė, kad išėjimas iš koalicijos (jei jau joje buvome) tik susilpnins partiją.

Rezultatas dabar jau beveik akivaizdus, ir vien prastais LSDP reitingais čia kliautis neverta. Rankomis dabar skėsčioja ir žurnalistai, ir komentatoriai, kurie rudenį plojo Paluckui atsistoję. Negerą nuojautą išduoda paties LSDP pirmininko desperacija, kurią jis demonstruoja nuolatos įžeidinėdamas, menkindamas ir niekindamas vyresnius savo buvusius bendrapartiečius, kurie ir protegavo jį jo politinėje karjeroje, bei projektuodamas savo melą ir demagogiją į juos. LSDP atsitiesti reikia daugiau nei jo pirmininko noro ir demonstruojamo perdėto pasitikėjimo savimi.

Paluckas tikina, kad žmonės atskirs tikruosius socialdemokratus nuo netikrųjų, atsirinks. Kaip? Objektyviai atsirenkama pirmiausia pagal darbus. Pats Paluckas net į Seimą nepateko, o dabar jo vadovaujami LSDP Seime tyliai sėdi opozicijoje, kur niekada nemokėjo būti, profesionalių opozicionierių – konservatorių – šešėlyje. Todėl pagal Palucko darbus rinkėjai atsirinks nebent po kitų Seimo rinkimų, jeigu šis dar turės šansą. Vien apsiskelbti šventuoju socialdemokratu neužtenka. Paluckas čia yra startinėse pozicijose.

Dabar rinkėjai rinksis pagal lyderius, pagal kuriuos ir atpažins, kas, jiems atrodo, yra socialdemokratai. Paluckas kažkodėl nepaskaičiavo elementaraus dalyko, kad nemaža dalis LSDP elektorato yra vyresnio amžiaus žmonės, taip pat žmonės provincijoje. Tačiau būtent jiems ir nepatinka toks elgesys, kurį demonstravo ir tebedemonstruoja Paluckas: jo nuolatinė ir labai artikuliuota nepagarba vyresniesiems, savo mokytojams, bandymas juos pastatyti į vietą, jo draskymasis, ultimatumai, gąsdinimai, arogancija, ereliškumas ir t. t. Tai yra itin nepatrauklu tradiciniam socdemų rinkėjui. Tai ir atsispindi naujausiose reitinguose, ne tik jų skilimas pusiau LSDP ir LSDDP po 5 proc.

Galiausiai, pats Paluckas tikrai nėra nuoširdus socialdemokratas. Socialdemokratija jam tėra priemonė pasiekti valdžią, kaip jis akivaizdžiai išsidavė savo ėjimu „palikime valstiečius“ ir „nesielkime kaip Vokietijos socdemai, nes pralaimėsime kitus parlamento rinkimus“. Tačiau padarė dar blogiau – susilpnino LSDP ir ji, panašu, toliau silpnės, kol seniesiems vilkams vėl antrą kartą nereikės imtis socialdemokratų vienijimo plano.

Silpnoji Palucko vieta – žmogiškasis faktorius. Paluckas pirmiausia yra vadybininkas (o ne talentingas politikas, koks buvo Juras Požela), kuris, regis, palankęs kelis politikos kursus JAV ar šen, perskaitęs kelis sėkmės vadovėlius ir kelias politines biografijas, pasinagrinėjęs tokius pavyzdžius kaip Vokietijos socialdemokratai, nors ir ne platesnį šios šalies istorinį ir rinkimų kontekstą, susidėliojo schemą, kaip štai jam turėtų pavykti jo politinis žaidimas, ir pagaliau jam nusišypsos sėkmė didžiojoje politikoje. Ir juk ne anūkas jis.

Sužaisk sėkmingai didžiąją politiką ir daryk tikrąją socialdemokratiją. Kai turi galią, susikuri ją, gali diktuoti ir sąlygas. Tokios yra didžiosios politikos taisyklės. Paluckas, tapęs LSDP pirmininku, turėjo paklausyti vyresnių savo kolegų ir baigti tą karštakošišką „išeisim iš koalicijos“. O tada būtų galėjęs manevruoti, derėtis, siūlyti, kurti socialdemokratinę politiką, konkuruodamas prieš rinkėjus su tais pačias valstiečiais žaliaisiais, ir iki šiol būtų išsaugojęs ir vieningą partiją, ir tą manevro laisvę iki savo pirmininkavimo LSDP pabaigos, užsigarantavęs galbūt ir antrąją kadenciją. Tereikėjo kantrybės ir pagarbos. Palaukti kelerius metus. O dabar LSDP – rizikos zonoje.

Be to žmogiškojo faktoriaus, be tos politinės nuojautos, kurią įvaldę turbūt visi senosios LSDP frakcijos nariai, ir pasilikę, ir išėję, Paluckas suklydo, nenujausdamas ir nesuprasdamas svarbių situacijos niuansų, nesugebėdamas geriau prognozuoti savo sprendimų pasekmių.

Ir daugelis kalbėjo ir kalba: Paluckas nėra komandos žmogus. Į pirmininkus jis atėjo kaip ir be komandos ir dabar ne viskas yra gerai „teisingos“ Palucko socialdemokratijos karalystėje – ten nėra aiškios, konsoliduotas komandos, bet daug pataikūnų.

Jam tapus pirmininku, pradėta ištisai mojuoti bizūnu – LSDP statutu, neva reikia daugiau partinės disciplinos, nepaklusi, prieštarausi, kritikuosi, rasim ir pritaikysim tau statuto straipsnį. Kaip bebūtų ironiška, tačiau prie Palucko vadinamų bebrų galėjai garsiai ir viešai kritikuoti partijos vadovybę ir vykdomą politiką, nebijodamas jokių sankcijų ar izoliacijos, nes LSDP buvo daug metų įsivyravusi demokratinė ir kompromiso kultūra, galvų niekada greitai ir lengvai niekas niekam nekapodavo… Stengiamasi būdavo išsaugoti kiekvieną narį, o ne leisti palikti partiją beveik ištisiems skyriams…

Jau girdžiu Palucką sakant, išėjai iš partijos, ne tavo reikalas, kas joje vyksta. Na, mes gyvename demokratinėje valstybėje… Paluckas nori kažkokios grynaveislės rinktinių elitinių narių partijos. Tačiau partija – ir ne nuosava įmonė, kur akcininkai, kaip kokioje „Maximoje“, sprendžia, reikalingas ar naudingas tu. Partija – tai gyvas demokratinis organizmas, tačiau ir ne žvėrelis, bizūnu dresuojamas. Griaudamas vienybę ir numarinti gali.

Politologai prognozavo, kad, nuėję į koaliciją su valstiečiais, socdemai susilpnės. Tam tikra prasme dabar jau nežinome, kas būtų, jeigu būtų, nes iš koalicijos LSDP išėjo. Tačiau tai, kad išėjimas iš koalicijos jai sudavė istoriškai stiprų smūgį, jau yra faktas.

Niekas negali atspėti ateities, tačiau didžiojoje politikoje reikia mokėti pripažinti savo klaidas. Kol kas Paluckas jas turbūt nujaučia, bet dar nesugeba suvokti ir pripažinti, vis dar neigimo stadijoje. Socialdemokratijos išgelbėjimui, jei jis to jau taip nori, Lietuvoje reikia žymiai daugiau.