Morta Vidūnaitė. Laikykitės ten, Žiežmarių ir Biržų gyventojai!

Rugpjūtį Lietuvoje kilo masinis pasipiktinimas Latvygalos gatvės Biržuose ir Lauko gatvės Žiežmariuose gyventojais, kurie sukilo prieš globos namų atitinkamai aštuoniems vaikams bei dešimt proto negalią ar psichinių sutrikimų turintiems žmonėms statybas.

Neigiamos visuomenės reakcijos į tokį cinišką požiūrį pačių silpniausiųjų atžvilgiu – sveikintinos: jos rodo augantį visuomenės sąmoningumą ir empatiją. Vis dėlto, beširdžių Biržų ir Žiežmarių gyventojų pasmerkimo masiškumas sukėlė ir abejonių pasipiktinusiųjų nuoširdumu. Kodėl?

Pirmiausia, visada geriau smerkti požiūrius ar poelgius, tačiau – ne žmones. Ir dėl moralinių, ir dėl praktinių priežasčių, nes žmogaus pasmerkimas paprastai veda į atskirtį.

Be to, Lietuvos visuomenės tiek moksliniai tyrimai, tiek įvairios nuomonių apklausos, taip pat ir kasdienė įvykių tėkmė (prieš ar po Biržų ir Žiežmarių atvejų) bei reakcijos į juos, valstybės ir politikų požiūris, deja, rodo, kad Lietuvos visuomenė nėra jau tokia empatiška, gailestinga ir tolerantiška silpnesniesiems. Netgi atvirkščiai, ypač lyginant su kitais europiečiais.

Pradedant nuo mūsų visuomenės kasdienybės. Populiarus atsakas į Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky garsiai išreikštą ir visiškai suprantamą nuoskaudą dėl „žydelkos“ vartojimo buvo „kaip ji drįsta“ ir „tegul būtų patylėjusi“. Tada pasipylė kaltinimai patiems litvakams dėl prie jų bendruomenės būstinės supiltos svastikos ir vėlgi beveik masinis Lietuvoje žydų demonizavimas. Deja, žydai, kurie Lietuvoje gyvena nuo ankstyvosios LDK laikų, dvidešimt pirmajame amžiuje ir toliau lieka čia „jie“, o ne „mes“.

Galima kvestionuoti, kaip vaiko įžymybės statusas ilgainiui paveiks jaunosios klimato aktyvistės Gretos Thunberg gyvenimą ir psichinę sveikatą, tačiau patyčios jos amžiaus, išvaizdos, lyties ir tos pačios psichinės sveikatos atžvilgiu niekaip nepateisinamos.

Valstybės skirti advokatai laiku nesulaukia jiems pagal įstatymą priklausančio valstybės apmokėjimo už savo paslaugas, kurios gali būti gyvybiškai svarbios jas gaunantiems. Negaudami tokių nemokamų advokato paslaugų, nemažai žmonių ir toliau negali ištrūkti iš sudėtingų gyvenimo situacijų, dramų ar net tragedijų, pvz., vykstant oficialioms skyryboms dėl vyrų smurto prieš moteris šeimoje.

Finansų ministras garsiai ieško lėšų didesniems vaiko pinigams, nes, matyt, koks gi čia prioritetas – tie vaikai?

Prezidentas Gitanas Nausėda tapo atjautos Biržų našlaičiams ir Žiežmarių neįgaliesiems vėliavnešiu, tačiau daug klausimų kelia jo pozicija kitų silpnesniųjų, pvz., LGBT+ bendruomenės, atžvilgiu. Jis žada čia siekti žmogaus teisių ir atsižvelgti ne tik į Katalikų bažnyčios nuomonę, nes visuomenės požiūris Vilniuje ir provincijoje skiriasi.

Taip, skiriasi, nes Vilniuje daug kovų LGBT+ bendruomenė jau įveikė, o dėl tolerancijos LGBT+ asmenims aukščiausiame politiniame lygmenyje trūkumo labiausiai nuo diskriminacijos ir patyčių kenčia bei žudosi neheteroseksualūs vaikai ir jauni žmonės būtent provincijoje. Tačiau negirdėti, kad Lietuvos LGTB+ bendruomenės atstovai būtų sulaukę bent kvietimo į rūmus Daukanto aikštėje.

Ką tik paskelbti gegužį visoje Europos Sąjungoje (ES) atliktos „Eurobarometro“ apklausos apie diskriminacijos mastus ES, rezultatai rodo, kad 40 proc. lietuvių nesutinka, kad LGTB+ asmenys turėtų tas pačias teises kaip heteroseksualūs žmonės. 59 proc. nemano, kad yra nieko blogo tarp seksualinių santykių tarp tos pačios lyties atstovų.

Neseniai paskelbti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atliktų reprezentatyvių apklausų rezultatai atskleidė stulbinantį, vis dar itin patriarchalinį mūsų visuomenės požiūrį į moteris kaip antrarūšes, kurioms numatyta beveik tarnaitės vieta – tenkinti vyrų poreikius, tiek buitinius, tiek seksualinius. Teiginiui, kad žmonos pareiga yra pasirūpinti vyro buitimi, pritaria daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų (58 proc.). 41 proc. apklaustųjų mano, kad mylėtis su vyru yra žmonos pareiga. Tiek pat šalies gyventojų mano, kad moterys pačios išprovokuoja smurtą artimoje aplinkoje.

Ką tai reiškia? Tokie įsitikinimai toliau atveria tiesioginį kelią smurtui prieš moteris šeimoje ir intymiuose santykiuose bei tokio smurto pateisinimą. Atitinkamai moterys Lietuvoje, ypač esančios pažeidžiamesnėse situacijose, sulauks mažiau aplinkinių atjautos.

Grįžtant prie Biržų Latvygalos gatvės ir Žiežmarių Lauko gatvės gyventojų – jie nėra išimtis dėl to, kad nenori kaimynystėje našlaičių ir žmonių su psichine negalia. Šių metų pavasarį Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa atskleidė, kad net du trečdaliai Lietuvos gyventojų vis dar nenorėtų, kad jų kaimynystėje gyventų romai, beveik pusė nenorėtų kaimynų su psichikos negalia, taip pat grįžusiųjų iš įkalinimo įstaigos.

Romai išlieka nepalankiausiai vertinama etnine grupe: su jais būti kaimynystėje nenorėtų 63 proc. gyventojų, dirbti vienoje darbovietėje – 39 proc., išnuomoti būsto – 65 proc. respondentų. Tyrimo duomenys rodo, kad per keturiolika metų gyventojų pozicija dėl romų kaimynystės pakito mažiausiai iš visų nepalankiausiai vertinamų etninių ir religinių bei kitų socialinių grupių (nuo 77 proc. 2005-aisiais iki 63 proc. 2009-aisiais).

Išeitų, jei Latvygalos gatvėje Biržuose ar Lauko gatvėje Žiežmariuose norėta apgyvendinti po devynis romus kaimynystėje, mūsų visuomenė besipriešinantiems tų gatvių gyventojams būtų tik paplojusi?

Dar 2016 metais 63 valstybėse atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad lietuviai, yra mažiausiai atjaučiantys žmonės pasaulyje. Dėl to lietuviai vis dar linkę kaltinti vyrų smurtą šeimoje, namuose ir intymiuose santykiuose patiriančias moteris, o ne smurtautojus. Dėl to vis dar masiškai galvojama, kad moterys, užsiimančios prostitucija, „to nori“ ir „joms tai patinka“. Dėl to tebevyrauja tokia patogi nuostata, kad skurstantieji Lietuvoje yra patys kalti, kad nėra sėkmingi.

Visada yra žymiai lengviau užjausti našlaičius ir neįgaliuosius, kurie gyvena kažkur kitame Lietuvos rajone, o dar paprasčiau – badaujančius vaikus Afrikoje, nei užjausti šalia esantį artimą – kaimyną, kolegą, draugą, kuris šiandien patiria vienokius ar kitokius sunkumus.

Morta Vidūnaitė

Todėl masinis Biržų Latvygalos gatvės ir Žiežmarių Lauko gatvės gyventojų, kurie savyje nerado atjautos našlaičiams ir neįgaliesiems, pasmerkimas atskleidė ne tik mūsų visuomenės susirūpinimą silpnesniaisiais, bet ir veidmainystę bei savikritikos trūkumą.

Juk kai pasmerki blogietį, iškart pasijunti geresnis. Taip pat visada yra žymiai lengviau užjausti našlaičius ir neįgaliuosius, kurie gyvena kažkur kitame Lietuvos rajone, o dar paprasčiau – badaujančius vaikus Afrikoje, nei užjausti šalia esantį artimą – kaimyną, kolegą, draugą, kuris šiandien patiria vienokius ar kitokius sunkumus.

Lietuvos visuomenei trūksta empatijos, nes mums iš tiesų ją gaila dalinti – kad tik artimui nebūtų geriau, ir jis ar ji neaplenktų toje konkurencinėje kovoje už geresnį gyvenimą. Priežasčių čia galima ieškoti ir Lietuvos pokomunistinėje patirtyje, ir ilgalaikiame visuomenės skurde bei socialinėje nelygybėje. Ir galbūt tarp kitko padėkoti Lietuvos laisvosios rinkos institutui, tebeskleidžiančiam vis dar neįtikėtinai efektyvią neoliberalią propagandą.

Moralas čia be galo paprastas ir aiškus – pradėkime nuo savęs ir nuo savo artimo.