Tarp svarbiausių sprendimų, kurių tikisi gamtai neabejingi protestuotojai – verslinės žvejybos Kuršių mariose uždraudimas. Žuvų ištekliai yra pajėgūs atsinaujinti, tačiau tik tuomet, kuomet yra tausojami, jais naudojamasi atsakingai, ribotai ir racionaliai. Šie kantrybės ir meilės gamtai reikalaujantys principai yra svetimi verslinei žūklei, kurios sėkmės kriterijus – kuo didesnis pagautos ir parduotos žuvies kiekis, dažnai ignoruojant aplinkai daromą žalą.
Visai kas kita – mėgėjiška žūklė, išsaugojanti iš žvejybos kaip laisvalaikio praleidimo būdo gaunamą malonumą ir nepasibaigianti žuvies atsidūrimu turguje ar ant pietų stalo.
Ši Vakarų pasauliui gerai žinoma žvejybos praktika išreiškiama principu „pagavai – paleisk“. Tai reiškia, jog žvejas, suprasdamas, jog nėra visų gamtos išteklių savininkas, pagavęs žuvį neskuba skaičiuoti iš žuvies pardavimo numanomo pelno, tačiau sugautą laimikį išsyk (blogiausiu atveju – po „selfio“) paleidžia atgal į vandenį, taip prailgindamas sugautos žuvies gyvavimo trukmę.
Pasirenkant tokį žvejybos būdą, vienu šūviu nušaunami du zuikiai (arba, šiuo atveju labiau tiktų sakyti – vienu kabliuku pagaunamos dvi „žuvys“). Pirma, gaunamas iš žvejybos, kaip laisvalaikio praleidimo būdo, kylantis malonumas, sugautam laimikiui tampant malonaus pasibuvimo gamtos apsuptyje kulminacija. Antra, toks žvejybos būdas nepakenkia žuvų populiacijos būklei, leidžia jai atsinaujinti ir išlaikyti natūralų balansą.
Patenkinus azartą ir nusprendus sugautą žuvį paleisti, įsukamas pozityvus, valstybei ir visuomenei naudingas žvejybos kultūros ratas: 1) išsilaikant stabiliai žuvų populiacijai plečiasi žvejybos mėgėjų ratas, 2) šiam augant į valstybės biudžetą surenkama daugiau iš žvejybos leidimų gaunamų mokesčių, 3) kurie panaudojami tolimesniam žuvų populiacijos saugojimui ar žvejybos infrastruktūros plėtrai.
Mėgėjiška žūklė laimikį paleidžiant yra šiek tiek kitoks požiūris tiek į gamtą, tiek ir į savo ryšį su ja. Tai – ne tiesiog ėjimas į darbą ar gamtos įtraukimas į verslą, bet ir laikas, praleistas su draugais, naujų žūklės vietų ieškojimas, turizmas, asmeninė iniciatyva, hobis, tradicijų ir gebėjimų perdavimas vaikams – net tam tikra meditacijos forma.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija atkreipė dėmesį į sėkmingai besivystančią sąjungą tarp mėgėjiškos žūklės ir turizmo – peskaturizmą. Teigiamos jo vystymosi pasekmės – užsienio turizmo srautų intensyvėjimas, su žvejyba susijusios infrastruktūros vystymas, investicijų ir apyvartos didėjimas, darbo vietų kūrimas, vaikų ir moterų įtraukimas, žuvininkystės išteklių ir vandenų aplinkos apsauga, galų gale – žvejo profesijos ir autoriteto stiprinimas.
Visuomenė save subrendusia gali laikyti tada, kuomet jos nariai pasiryžę sodinti medžius, nors žino, kad patys jų šešėlyje ir nesėdės. Juk savo aplinką ne tik paveldime iš tėvų, bet ir skolinamės iš savo vaikų. Dar laukia ilgas kelias, kol išmoksime mėgautis gamta atsakingai: nešiukšlindami, nepiktnaudžiaudami svaigalais, pagautą žuvį pabučiavę paleisime ir paliksime gamtą ateinančioms kartoms tokią, kokią ją radome, o galbūt ir geresnę.
To neįmanoma pasiekti vienu dideliu šuoliu, tačiau skatindami atsakingą požiūrį į savo gamtos išteklius ir jų naudojimą ne tik verslui, bet ir kiekvieno norinčio, atsakingo piliečio veiklai, užmesime savo meškeres teisinga kryptimi. Tą padaryti turime puikią progą jau šį šeštadienį, Klaipėdoje, išreikšdami palaikymą gamtos mylėtojų rengiamai protesto akcijai ir pasakydami verslinei žvejybai Kuršių mariose tvirtą NE, o mėgėjiškai žūklei – aistringą TAIP.