Valstiečių siūlomi bankų aktyvų, stambios prekybos, nekilnojamojo turto ir daugelis kitų mokesčių yra ne kas kita, kaip T. Snyderio įvardintas sadopopulizmas. Siūlomi grubūs, nekenčiamų grupių savivaliavimą esą pažabosiantys sprendimai, ignoruojant faktą, jog taip nukentės ir žmonės, kurių vardu kalbama ir kuriuos esą bandoma apginti.
Nors bankai ir prekybos centrai nusipelno kritikos
Reikia pripažinti, jog kai kurie naujų mokesčių taikiniai iš tiesų nusipelno visuomenės kritikos. Lietuvai pasižymint vienu didžiausiu socialinės atskirties lygiu Europos Sąjungoje, turtingiesiems keliamas reikalavimas labiau prisidėti prie valstybės gerovės yra pagrįstas.
Pavyzdžiui, bankai Lietuvoje veikia oligopolinėmis sąlygomis, ko pasekoje jų pelningumas, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, yra kur kas didesnis. 2019 m. II ketv. duomenimis, bankų pelningumas Lietuvoje siekė 13,5 proc., kai tuo tarpu euro zonos vidurkis svyruoja apie 6 procentus. Taip pat ir stambiųjų prekybos tinklų pelnymasis iš maisto produktų kainų augimo neabejotinai atkreipia gyventojų dėmesį kiekvieno apsilankymo parduotuvėje metu.
Šių problemų nematymas rodo arba naivumą, arba sąmoningą jų ignoravimą. Kita vertus, vien jų egzistavimas nereiškia, jog sprendimui tinka bet kokie metodai. Jie turi būti gerai apgalvoti, iš esmės taisantys situaciją, o ne bloginantys padėtį tų, kuriuos esą bandoma apginti. Šiuo atveju, valdžia demonstratyviai baudžia bankus ir prekybos įmones, ignoruodama grėsmę, jog nukentėti gali ir patys gyventojai.
Dėl naujų mokesčių daugiausiai skaudės eiliniams piliečiams
Siūlomo bankų aktyvų mokesčio bus galima išvengti atsiradusius nuostolius perkeliant ant juos susimokėti reikalaujančių piliečių pečių, didinant paskolų palūkanas ar bankinių paslaugų įkainius. Nors impulsas šiam mechanizmui bus duotas būtent iš valdžios pusės, jai bus itin lengva parodyti pirštu į grobuoniškus bankus, kurie ėmė ir pakėlė palūkanas.
Tai, jog siūlomas bankų aktyvų apmokestinimas turi mažai ką bendro su socialiniu teisingumu, R. Karbauskis pripažino pasiūlęs bankus nuo mokesčio atleisti, jei šie pasiūlysią būdus, kaip į biudžetą surinkti daugiau pinigų. Tai parodo, jog nauju mokesčiu paprasčiausiai bandoma lopyti skyles, atsiradusias dėl negebėjimo pateikti subalansuotą valstybės biudžetą.
Stambios prekybos mokestis – labai panaši istorija. Tikėtis, jog siūlomas atlygio už parduotas prekes mokestis staiga sužadins altruistinius „Maximos“ ar „Iki“ savininkų impulsus ir paskatins juos pasidalinti pelnu, yra naivu.
Stambios prekybos mokestis, kaip ir bankų aktyvų mokestis, bus mokamas ne pačių mokesčio subjektų, o tų, kurie tokio apmokestinimo reikalauja: stambiųjų prekybos tinklų klientų ir tiekėjų. Išaugusios maisto produktų kainos, sumažėję ūkininkams ir kitiems tiekėjams mokami žaliavų įkainiai – tai, o ne sąžiningai atriekta prekybos tinklų pelno dalis bus tikrosios naujo mokesčio pasekmės.
Piniginę papurtyti turės mokesčio reikalavusieji, o tuomet besti pirštą į kainas pakėlusius prekybos tinklus (kurie tik sureaguos į valdžios sprendimus) bus paprasta bei patraukli taktika. Atsižvelgiant į galimas pasekmes, siūlomi tvarkymosi su bankais ir prekybos centrais būdai panašesni ne į racionalius sprendimus, o į sadopopulistinį pataikavimą.
Ant balsų žvejybos meškerės kabliuko bus užmauti patys rinkėjai
Dar vienas populiarus lietuvių neapykantos objektas – stambūs NT valdytojai, gyvenantys didesniuose nei jų namuose. NT mokestis nėra kažkas negirdėto ar neracionalaus, jis pakankamai ilgą laiką egzistuoja tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse. Siekdami patenkinti rinkėjo norą viloje ar nuosavame prabangiame name gyvenantį asmenį papurtyti piniginę, valstiečiai taria: „tvarka! Koreguokim NT mokestį.“
Tačiau toks atsakymas minėtą impulsą gali patenkinti tik tol, kol nesigilinama į pakeitimų turinį. Pagal teikiamą projektą mažinama kartelė, nuo kurios mokamas NT mokestis, kerpamos lengvatos daugiavaikėms bei neįgalius vaikus auginančioms šeimoms. Taip baudžiami tikrai ne vilose gyvenantys oligarchai, jau anksčiau mokėję šį mokestį, priešingai, į NT mokėtojų sąrašą įtraukiami mažesnės vertės NT turintys piliečiai. Vietoje orientavimosi į NT mokesčio viršūnės tvarkymą, žemyn nutempiama jos apatinė riba, taip dirbtinai praplečiant „prabangių“ NT savininkų ratą.
Reforma įvykdyta, NT mokestis pakeistas ir pakeltas, kaltinti valdžia neveiksnumu – neįmanoma. Per daug nesigilinus į turinį, įmanoma nekaltai įtikėti, jog taip buvo parodyta špyga didžiųjų vilų ir pilių gyventojams. Tačiau iš tikrųjų beveik visas papildomas įplaukas į biudžetą suneš dėl mažesnės turimo NT vertės mokesčio šiuo metu nemokantys arba mokantys jį pagal mažiausią, bet didėjantį tarifą, piliečiai. Sadopopulizmas „par excellence“.
Bankai, prekybos tinklai, stambūs NT valdytojai – populiarūs šiuolaikinės visuomenės neapykantos objektai. Siekis sugeneruoti sau papildomo populiarumo vaizduojant svieto lygintoją – pigus, populistinis, nesunkiai dekonstruojamas triukas. Tačiau kuomet ant balsų žvejybos meškerės kabliuko maunami patys rinkėjai – tai tampa ne tik nenuoširdu, bet ir žalinga sveikam skirtingų visuomenės grupių sugyvenimui. Lietuvoje pakanka įtampų ir pykčio, todėl pilti žibalo į ugnį dirbtinai kurstant neapykantą tikrai nereikėtų.