Pasaulis mokosi ir keičia savo požiūrį. Europoje dar XX a. viduryje buvo šalių, bandymus nusižudyti baudusių mirtimi ir naudojusių kitas drakoniškas priemones išmušti bet kokias mintis apie savižudybę iš savo piliečių galvų. Ilgainiui imta suvokti, kad savižudybė nėra paprasčiausia užgaida ar vienos dimensijos problema, ir pradėta ją spręsti ne bauginimais ir bausmėmis, bet precizišku gydymu, medikamentinės ir terapinės pagalbos teikimu, psichologine pagalba, savižudiško elgesio atpažinimo mokymų vykdymų ir kitais veiksmingais būdais.
Tačiau panašu, kad negrabių, nepamatuotų bandymų spręsti savižudybių problemą vis dar pasitaiko.
Šių metų rudenį Lietuvoje buvo priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, itin suvaržančios bet kokios informacijos apie savižudybes viešinimą. Jos buvo priimtos nepaisant to, jog informacija apie savižudybes Lietuvoje jau yra skelbiama atsižvelgiant į dar 2016 metais priimto Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas, proporcingai ir tiksliai ribojančias tokį turinį.
Ignoruojant Lietuvos suicidologijos specialistų pripažįstamo kodekso veiksmingumą, naujos pataisos jau įstatymo lygmeniu nustatė, jog žurnalistai, skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų, traktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdienio fakto, vartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų, rodyti savižudybės proceso ar bandančio nusižudyti, nusižudžiusio žmogaus.
Šių pataisų tikslas aiškus: siekiama kiek įmanoma sumažinti pagrindą atsirasti Verterio, arba savižudybių mėgdžiojimo efektui. Tikslas kilnus, tačiau negrabus jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimas galimai daro daugiau žalos, nei duoda naudos. Įstatyme naudojamos nekonkrečios sąvokos ir itin platūs draudimai riboja ne tik Verterio, bet ir Papageno efekto, apimančio prevencinę žiniasklaidos įtaką, atsiradimo galimybes.
Įsivaizduokime situaciją, kuomet dėl finansinių priežasčių ar nevilties nesėkmingai bandęs nusižudyti žmogus nori pasidalinti savo vilties ir gyvenimo istorija ir taip padėti kitiems, esantiems jo pozicijoje.
Jo žinutė – paprasta: pagalba yra prieinama, tokios problemos yra įveikiamos, jos yra nevertos net minčių apie pasitraukimą iš gyvenimo. Pagal dabar galiojančias įstatymo pataisas, viešindamas savo patirtį toks žmogus galėtų pasidalinti tik nuo bet kokių detalių išvalyta, tuščia savo istorijos versija, kuri nepasakytų nieko ir neneštų visiškai jokios žinutės. Didelė tikimybė, kad žiniasklaida tokių žinių net nesiimtų platinti, ir taip savižudybės tema nugrimztų į visišką užmarštį ir socialinę tylą.
Jei aplink savižudybes viešojoje erdvėje sukursime sterilios, tuščios informacijos lauką, tai gali būti palaikyta ne tik bandymu apriboti jas skatinančią informaciją, bet ir ženklu, kad kalbėti šia tema išvis yra nepriimtina ir tabu.
Statistiškai žinoma, kad absoliuti dauguma nesėkmingai bandančiųjų nusižudyti daugiau niekada to nekartoja, o dauguma iš bandančiųjų vėl tai daro nesėkmingai. Skirtumas tarp bandančiojo ir nusižudžiusiojo kartais tėra vienas vienintelis pokalbis, suteikęs artimajam ar draugui užuominą, leidusią įsikišti laiku. Tyla nėra savižudybės priešas – ji yra jos sąjungininkė.
Pataisomis taip pat buvo uždraustas savižudybės romantizavimas – tačiau kur yra ta linija, skirianti romantiką nuo paprastų faktų ar situacijos atpasakojimo?
Pilėnų gynėjai nusižudė nenorėdami pasiduoti į nelaisvę. Romas Kalanta susidegino protestuodamas prieš sovietų valdžią. Romeo ir Džiuljeta nusižudė iš meilės. Sokratas sutiko priimti mirties nuosprendį net ir galėdamas išvengti jo bėgdamas iš Atėnų.
Visa tai – tiesiog istoriniai faktai ar literatūros kūrinių turinio apibendrinimai, tačiau jie savyje turi kur kas gilesnes nepasidavimo vergijai, neteisybei ar visiško atsidavimo meilei potekstes. Kai kurie įvykiai savaime yra tokie subtilūs ar emociškai stiprūs, kad kone pats banaliausias ir tiesmukiausias jų atpasakojimas rizikuoja būti suprastas kaip aukštinimas ar romantizavimas.
Tiesą sakant, taikant minėtus motyvų ir būdų minėjimo apribojimus, apie Romą Kalantą daugiausiai tegalėtume pasakyti, jog jis nusižudė – susideginimo kaip metodo ir protesto prieš priespaudą motyvo minėjimas yra draudžiamas. Tokiomis aplinkybėmis draudimas dar ir romantizuoti savižudybes yra gerokai perteklinis.
Įstatyme įrašydami tokias sąvokas iš karto užkoduojame neišsprendžiamą konfliktą ir nesibaigiančius ginčus: ar ir kiek šis ar kitas autorius romantizavo savižudybę, ir jei taip – ar tai padarė tyčia. Tokių ginčų sprendimas – laiko ir resursų švaistymas, kurie geriau būtų panaudojami siekiant iš tiesų padėti su savižudiškomis mintimis susiduriantiems žmonėms.
Įstatymu taip pat pradėta drausti traktuoti savižudybę kaip kasdienį faktą - tik ką daryti, jei Lietuvoje, per dieną vidutiniškai nusižudant dviems žmonėms, savižudybė ir yra kasdienis faktas? Tai jau panašėja ne į pastangas išspręsti problemą, bet tikėjimąsi, kad jei apie problemą bus nešnekama, tai niekas jos ir nepastebės.
Reikia stengtis iš esmės mažinti pačių savižudybių skaičių, o ne užsiimti faktų interpretacijų draudimu. Jei nebus medžiagos interpretacijoms, nebus ir pačių interpretacijų, o tyla blogio atžvilgiu jo nesunaikins.
Savižudybė yra sudėtinga, subtili, iš žmogaus sielos gelmių kylanti problema, todėl jos sprendimui yra būtini ne platūs mostai kirviu, o tikslūs pjūviai skalpeliu. Taikydami apribojimus informacijos skleidimui turime įsitikinti, kad jie nesukurs dirbtinos, spengiančios tylos sienos ir nesudarys įspūdžio visuomenėje, jog kalbėti apie savižudybes apskritai yra draudžiama. Tai ne padėtų su problema kovoti, o tik nustumtų ją į šešėlius, kur jai terpti būtų tik patogiau.