Jei pavartytume valstybės, savivaldybių vystymosi strategijas, tai matytume, kad jose švietimui skiriama tikrai ne paskutinė vieta. Beveik visi ją įvardina kaip prioritetinę sritį. Ir taip jau yra daugelį metų: sritis prioritetinė, o kiekvienas darbas vos ne kaip didžiausia naujovė, tačiau besidžiaugiančių esama situacija švietime, vis mažiau.
Kur tos naujovės?
Pasirodo, kad tų realių naujovių kaip ir nėra. Kaip ir pokyčių, pakeitusių mūsų gyvenimo kokybę, nejaučiame. O juk dirba įvairių sričių specialistai, konsultantai, metodininkai, vadovai. Panašu, kad ir stengiasi. Kažką suremontuoja, kažką atidaro, su kažkuo susitinka, kažkokį projektuką įgyvendina. Žinia, nieko čia naujo. Taip buvo ir taip yra. Tik apie klaidas vis mažiau diskutuojama, o tiksliau – ir visai nekalbama. Tai jau tampa tabu.
Gal prailginti mokslo metai? Bet juk ir po šiai dienai neaišku, kodėl tai padaryta – gal, kad kitose šalyse taip yra, o gal todėl, kad... gal... kas nors ims ir sugalvos kaip tą laiką įdomiau užpildyti. Argi nurodymas moksleiviams dalyvauti miesto šventėje prievartiniu būdu ugdo mūsų moksleivių pilietiškumą ir iš tikrųjų yra tai, dėl ko reikia pratęsti mokslo metus? Mano nuomone, pavyzdžiui Kėdainių jaunimas ir rugpjūčio mėnesį organizuotuose miesto šventėse gan aktyviai dalyvaudavo. Kam nuo to geriau? Niekam. Pokytis dėl pokyčio. Ir tai jau buvo ne kartą.
Mūsų švietimo politikos kūrėjai elgiasi panašiai kaip neplanuojanti išlaidų namų šeimininkė: bus išpardavimai, nueisiu ir nusipirksiu visko pigiau. O ar tikrai reikia tų pirkinių, nuspręsiu vėliau. Šiaip ar taip, pinigų trūksta. Gi vėl atlyginimą gausiu ir vėl bus išpardavimai.
Ir kad kas analizuotų situaciją švietime iš esmės, teiktų perspektyvius siūlymus su ilgalaikiais tikslais, orientuotais į XXI amžiaus poreikius, irgi nesigirdi. Vargu ir ar bus, nes veikla grįsta tarnystės ir politinės priklausomybės, o ne lyderystės principais, nieko naujo ir perspektyvaus nesukuria.
Esama švietimo struktūra neracionaliai išplėtota, etatų gausa kiekviename rajone, o taip pat ir mūsų, didžiulė. Rajonuose, o ir ministerijos lygmeniu, dažniausiai visi pokyčiai apsiriboja tik padalinimu, perskirstymu, sudalyvavimu bei suskaičiavimu.
Taip yra ir mūsų visuomenės tvarkose: ateis nauji metai, bus naujas biudžetas ir vėl naujai dalinsime, kursime lėšų įsisavinimui projektus ir programas net gerai nesuvokdami, kodėl taip darome. Kaip sakoma „Trukt už vadžių ir vėl nuo pradžios“.
Nebus pokyčių švietime – nebus pokyčių niekur
Norime gyventi geriau, bet pagal praeities tvarkas ir laiką, nes ten kaip ir viskas aišku. Patiems kažką realaus sukurti ir pasiūlyti panašu, kad nėra nei reikiamų lyderių, nei gebėjimų.
Štai projektines lėšas įsavinti konsultantų, lyderių ruošimui – kodėl ne? Juk atsakomybės nereikės prisiimti jokios, jei nebus pokyčių. O kas juos pagal šiandienos tvarkas ir gali pamatuoti? Tikrai niekas. Tik pakalbėti, pasidejuoti ir toliau taip pat gyventi.
Tuo tarpu ateičiai formuoti reikia daug mokslo, daug tyrimų ir analizės, o tai reiškia – labai daug bei kokybiško švietimo. Todėl šiandien matau vieną ir vienintelį tikrą visos Lietuvos prioritetą – tai švietimą. Ir ne tik todėl, kad esu mokytoja, kad užauginau tris vaikus ir, kad dabar auga mano anūkai.
Neabejoju, kad jei nebus pokyčių švietime, nebus pokyčių niekur: migraciniuose procesuose, ekonomikoje, atskirties mažinime. Sunkiai kelią skinsis ir mokslininkų bei pažangių verslo bendruomenių kūrimasis. Neturėsime ir stipraus savo tautos branduolio.Pažinimo keliu skverbtis žmogų skatina dvasingas ir moralus klimatas. O jo pagrindai paklojami tik šeimoje ir mokykloje.
Gyvendami praeities knaisiojimuose, renginiuose ir renginėliuose, bet ne ateities kūrime, baigiame išsivaikščioti.
Pastarieji metai man leido artimiau susipažinti su verslo įmonių veiklomis. Esu įsitikinusi, jog rajonai, miestai ir valstybės turi būti valdomi taip kaip didelės apimties verslo įmonės, kur daug idėjų, naujovių, pokyčių ir startuoliškumo.
Kiekvienas miestas, rajonas turi kovoti dėl investicijų, nes būtent tik jos gali užtikrinti kokybišką krašto struktūrą, industrinę ateitį. Gi pas mus jau tenka išgirsti, kad mūsų rajonų bendruomenės nenori „įsisavinti“ lėšų įvairiems projektams. Manau, kad tikslingiau būtų sakyti, kad kai kur nebėra kam jau jas savintis ir jų sukurtu gėriu naudotis.
Iš ko gyvensime, ką mokysime, gydysime su tokia infrastruktūra, kokia yra rajonuose šiandien po dešimties metų, kai jau kalbama, kad trečdalis bus pensinio amžiaus žmonių? Nereikės tada, kaip jau ir dabar nebereikia, rajonuose Kolegijos ir kitų pastatų bei dalies švietimo institucijų. Jau šiandien mokyklos „kovoja“ ne tiek dėl naujų idėjų, kiek dėl mokinių skaičiaus, kaip ir medikai dėl prisirašiusiųjų, o ne pasveikusio žmogaus, kad išliktų pastatai ir darbo vietos. Bet ar kas nors iš mūsų dėl to gauna geresnę paslaugą ir ar tai yra perspektyvu? Labai abejoju.
Tuo tarpu perspektyvių valstybių žmonės jau gyvena kitais dalykais. Ir mokslas ten yra pirmoje vietoje. Štai tokia šalis kaip Izraelis, pagal Pasaulio banko duomenis daugiausiai lėšų skiria moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai pasaulyje.
O kur pas mus inovatyvios idėjos ir šiuolaikiški verslai? Ar mūsų rajonui tinka tik fasavimo, pilstymo iš vieno indo į kitą, viščiukų „knakcijimo“ įmonės, bet ne industrinių aukštųjų technologijų centrai? O juk pavyzdžiui Kėdainių genofondas nuo seno puikus: darbštumas, technologjos specialybių dėl išvystytos pramonės santalka. Jei matome tik tokią miesto perspektyvą, tada taip. Gyvenkime iš 400 eurų atlyginimų, be naujų idėjų, o tik liaupsindami valdžioje esančius savus ar virkaudami apie praeityje patirtus išgyvenimus ar buvusius gerus laikus.
Nusipolitikavusi švietimo sistema
Lietuvos bėda – nusipolitikavusi ir gan savitikslė švietimo sistema. Kai per 3 metus pasikeičia du ar trys Švietimo ir mokslo ministerijos ministrai, tai vis „naujovių“ išgirstame, kurios yra nebrandžios ir be krypties.
Malonu girdėti, kad visai šalia mūsų, vienoje iš Baltijos šalių – Estijoje, pradinis ugdymas geriausias Europoje. O kur mūsų pradinukai? Ko mums trūksta? Dokumentų tikrai yra „priimta“ daugiau negu reikia. Bet, matomai, tarp formos, turinio ir struktūrų – per daug atskirties. Betgi mums ne mažiau nei Suomijai, Estijai ar Švedijai reikalingas išsilavinęs, doras ir kritiškai mąstantis žmogus. Negirdėjau, kad kas nors būtų pasakęs atvirkščiai.
Esu įsitikinusi, kad visas ugdymas turi būti nukreiptas visų pirma į tokių asmenybių lavinimą, kurios ne tik nepasimestų daugialypės informacijos gausybėje, bet ir girdėtų patys save ir nepamestų vertybinių dalykų. Atvirkščiai, stiprintų savęs ir supančios aplinkos santykio supratimą. Bet tam pirmiausiai reikia laisvų ir gerbiamų mokytojų.
Neabejoju, jog, kai vaikus moko pernelyg užvarginti nepriteklių ir pervargę mokytojai, stokojantys pinigų gerai knygai, kokybiškam poilsiui, tikėtis, kad bus ugdomas laisvas, savarankiškas ir kūrybiškas mokinys, yra nerealu.
Manu, kad todėl mūsų visuomenė nėra atvira ir realiai suvokianti savo bėdas. Būtent todėl mes išrenkame tokius politikus, kurie įsitikinę, kad geriausiai vaiką išugdysi spausdamas ir ūdydamas mokytoją, o ne deramai apmokėdamas jam už atliekamą darbą ir sudarydamas normalias ir pasitikėjimu grindžiamas darbo sąlygas. To padaryti be solidaus atlyginimo pakėlimo nematau galimybių.
Jeigu norime mokytojo lyderio, laisvo, idėjomis pulsuojančio ir matančio kasdien vis besikeičiančio pasaulio perspektyvas, skatinančio vaikų kartos augimą, jam reikia laiko savo lavinimui, susivokimui ir jėgų atgavimui.
Pirmas žingsnis
O pradėti pokyčius švietime reikėtų nuo pasitikėjimo mokytoju. Pas mus, kaip ir į kiekvieną žmogų, į mokytoją žiūrima su nepasitikėjimu, nuvertinant jo idealus, darbus ir siekius. Jeigu pagrindinis sistemos darbuotojas yra menkinamas, tai ar gali pati sistema normaliai funkcionuoti?
Manau, kad atsakymas vienareikšmis – ne. Ir todėl švietimas tikrai kol kas ne prioritetinė sritis. Nei atskiruose regionuose, nei respublikoje.
Deja, į tai mes sparčiai žingsniavome. Toks buvo mūsų pasirinkimas. Ar gali tai tęstis toliau?
Jau įprasta, kad reikalingi ir svarbiausi klausimai lieka be atsakymų.
Ne vieną dešimtmetį, o ir šiandien, nusirašinėjame iš karto gal nuo kokių dešimt valstybių švietimo sistemas ir bandome kažką pritaikyti pas save. Norėjosi būti geriausiais – išėjo kaip visada... Žingsnis į priekį ir du atgal.
Vis kažko bijomės, nepasitikime nei savimi, nei kitais. Kaip čia Suomijos švietimo politiką, kuri viena geriausių Europoje, perkelsi į Lietuvą? Juk ten švietimas formuojamas plėtojant pasitikėjimu ir pagalba visiems besimokantiems grįstus santykius. O kaip pasitikėsi mūsų mokytoju?
Didelė tėvų dalis nusistatę, kad ne iš savo vaikų ir savęs, o tik iš mokytojų reikia reikalauti. Į mokytoją žiūrima ne kaip į kūrėją, bet kaip į tarną, kuris turi mūsų sūnelį ar dukrytę tik girti, rūpintis, kad nerūkytų daugiabučių laiptinėse (ačiū Dievui, dabar beveik visuose daugiabučiuose kodinės spynos, tai nors tuo mokyklai lengviau) nesikeiktų, žodžiu, visas tėvų ir visuomenės klaidas savo neeiliniais sugebėjimais ištaisytų. O ir pamokoje tenka suktis kaip vijurkui: išklausinėk, sukurk ir įgyvendink pamokos planą, vykdyki Bendrąsias dalyko programas, organizuoki individualų darbą. Integruoki, paruoški egzaminui. O kur dar įvairūs renginiai, olimpiados, namų darbų taisymas, tėvų konsultavimas? Ir visa tai už 400- 500 eurų? Tikrai dirbama tik iš pašaukimo arba stokojant ryžtingumo susirasti kitą darbą.
Šiandien jau tenka girdėti, kad net geriausių gimnazijų pedagogai kuria ne inovatyvias ugdymo strategijas, o išvažiavimo iš Lietuvos planus.
Nors pradinį išsilavinimą įgykime nemokamai
Aš palaikau tuos mokytojus, kurie dirbdami geriau ir daugiau nei juos nukreipia šiandienos respublikos švietimo politika ruošiasi streikuoti, nes nenoriu, kad mano anūkus mokytų iš kažkur atvežti mokytojai, o mūsų pedagogai artų norvegų ar anglų daržuose ir fabrikuose tegul ir ne už penkis šimtus eurų.
Palaikau mokytojus, siekiančius pokyčių, nes noriu, kad valdžia pradėtų ne tik kalbėti, kad mokslas mokyklose nemokamas, bet taip ir padarytų. Jeigu pas mus kalbama, kad normalu, jog vaiką į mokyklą išleisti reikia 300 eurų, tai aš sakau, kad tai nenormalu. Ir ne tik todėl, kad daugelio tėvų atlyginimai neleidžia be streso nueiti ir apipirkti savo vaiką už tokią sumą mokyklai. Mokymas juk pas mus nemokamas. Bet taip nėra. Viskas kainuoja: pasiruošimas, sąsiuviniai, aprangos, lavinimo priemonės, vadovėliai ir t.t. Tai tegul ir garantuoja valstybė galimybę nemokamai įsigyti nors pradinį išsilavinimą.
Šiandieninėje švietimo sistemoje dar labai daug baimių, kurias išgyvena mokytojas dėl savo ateities: kaip pažiūrės politikai, mokyklos vadovai, ar turės „gerą“ pamokų krūvį kitais metais, ar tėvai įvertins jo atsidavusią tarnystę ir t.t.
Visuomenė iš mokytojų tikisi daug. Pats laikas savo lūkesčių sąrašą pateikti visuomenei ir mokytojams. Juk nėra nieko geriau kaip abipusis bendradarbiavimas ir įsiklausimas.
Ir neabejoju, kad mokytojų lūkesčių sąrašas bus gan solidus.
Visuomenei reikia gerų mokytojų, tad ji ir turi pasistengti, kad ši profesija taptų pagrįstai, bet ne deklaratyviai, prestižine.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.