Naglis Puteikis. Sviesto kainos skandina Konkurencijos tarybą

Po euro įvedimo kainų augimą Lietuvos piliečiai suvokia kaip pačią svarbiausią savo asmeninę bei visos Lietuvos problemą. Nors valstybės statistika nerodo didelės grėsmės, tačiau kiekvienos šeimos biudžetas – nepakankamos pajamos ir per didelės išlaidos – sako ką kita.

Lietuvos pilietis objektyviai mato bent du faktus, rodančius, kad su kainomis Lietuvoje yra negerai: pirma, jis važiuoja apsipirkti į Lenkiją, kur, net ir pridėjus kelionės išlaidas, išeina pigiau; antra – užsienyje jis randa Lietuvos gamintojų prekių, kurios ten pigesnės nei Lietuvoje.

Taigi, nors Lietuvoje kainos tampa nepakeliamos, vyriausybė neturi jokio plano, ką su tuo daryti.

Mano prašymu grupė entuziastų atliko nedidelį rinkos tyrimą ir palygino kelias maisto produktų gamintojo ir jų pardavimo prekybos tinkle kainas.

Ar žinote, kokia yra prekybos tinklų marža – t. y. koks kainos skirtumas tarp jų pirktos prekės ir parduodamos?

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Sviestas: „Maxima“ – apie 42 proc., „IKI“ – apie 42 proc., „Rimi“ – apie 40 proc. Varškė (priklauso nuo riebumo): „Maxima“ – apie 34–45 proc., „IKI“ – apie 36–45 proc., „Rimi“ – apie 37–47 proc. Kitų produktų marža taip pat svyruoja nuo 30 iki net 50 proc.

Ne 5 proc., galų gale, net ne 10 proc., bet nuo trečdalio iki pusės kainos pasiima prekybininkas – ne žemdirbys ar perdirbėjas!

Tai amoralu ir neturėtų būti toleruojama, kad prekybos tinklai siekia tokio dydžio pelnų.

Valstybė ir veiksmų šiuo atveju turinti imtis Konkurencijos taryba nusikalstamai nuolaidžiauja. Ji nepastebi to, kas labai panašu į kartelinį susitarimą. Ką reiškia ir kam reikalinga prekybos įmonių asociacija? Aiškinti mums, kaip sunkai verčiasi didieji prekybos tinklai ar (ir) derinti po stalu kainas?

Pažvelgę į Konkurencijos tarybos tinklalapį pamatysime, kad jokių rimtų tyrimų ji neatlieka. Ir tuo iš esmės skiriasi nuo kitų valstybių panašių tarnybų, kurios operatyviai ir strategiškai, kartu su vyriausybe, veikia kiekvieną dieną ir yra svarbus valstybės instrumentas rinkos sąlygomis reguliuojant rinkos iškraipymus.

Premjeras S. Skvernelis ruošiasi prezidento rinkimams – kam jam rūpintis maisto produktų kainomis?

Ką gi siūlau daryti?

Pirma – išvaikyti visą Konkurencijos tarnybą ir sukurti tokią, kuri realiai veiktų ir kovotų prieš monopolijas. Kreipiuosi į Jus, Prezidente D. Grybauskaite ir Ministre Pirmininke S. Skverneli, – Konkurencijos tarnyba yra atskaitinga Jums. Darykite ką nors.

Antra – įvesti didžiųjų prekybos centrų mokestį, kaip tai padarė Lenkija (tik ne progresinį – tam prieštarauja EK), o surinktas lėšas investuoti į smulkaus verslo vystymą šalia didcentrių.

Trečia – Konkurencijos taryba, esant tokiai ekstremaliai kainų situacijai rinkoje, privalėtų vykdyti nuolatinį kainų ir maržų monitoringą bei skelbti tai viešai. Žmonės turi matyti, už kiek pieną perdirbėjui parduoda ūkininkas, kokią kainą prekybos tinklui už pieną siūlo perdirbėjas ir kiek pienas kainuoja prekybos centro lentynoje. Tai, kad Konkurencijos taryba iki šiol neatlieka tokio tyrimo – tiesiog skandalinga. Laikykite tai mano oficialiu pasiūlymu, gerb. Š. Keserauskai.

Mums nepakanka nurodymų sekti kainas svetainėje. Produktų kainų dinamika mums nieko nekalba apie galimus kartelinius susitarimus, egzistuojančias maržas. Reikia daugiau viešos informacijos, galbūt rinkos dalyviai į tai sureaguotų.

Kaip matote, aš nesiūlau reguliuoti kainas įstatymais ar nutarimais – valstybė turi instrumentų tai daryti ir kitais būdais. Tačiau ši vyriausybė to nedaro ir tuo netiesiogiai skatina emigraciją. Todėl jos kalbos apie emigracijos stabdymą yra tik žmonių klaidinimas.

Žinau, kad išgirsime daug pasiteisinimų, o gal ir grasinimų. Galiu eiti lažybų, kad premjeras arba ignoruos šiuos pasiūlymus, arba aiškins, esą viskas gerai, o priežastys glūdi kitur ir nėra jam pavaldžios. Netikėkime melu ir neišsigąskime.

Reikalaukime iš valdžios veikimo, o ne patyčių.