Akivaizdžiai matome, kad šalies politikai galvoja kitaip. Viešas politikavimas, miniai, o ne piliečiams, patinkantis kraujo, galvos reikalavimas. Apsimestinė ir nieko jau neįtikinanti vaidyba, o kaip aš būčiau padaręs, geriau aišku, nes aš tai tikrai kitoks.


Apmaudu, gaila ir pikta, kad visos pastarųjų metų tragedijos panaudojamos politiniams mūšiams prieš kolegas. Žmonėms ši butaforinė kova vis mažiau įdomi, nors juos norima į tai įtraukti visomis įmanomomis priemonėmis. 


Žmonės pirmiausia nori žmoniškumo. O taip sugebėjo pasielgti vienintelis Juozas Olekas, atsiprašydamas žuvusių pilotų, jų artimųjų bei kolegų, mūsų visų. Vienas atsiprašė už visą sistemą. Ne krašto apsaugos. Už Lietuvos valstybės sistemą. Nors už tai turėtų atsiprašyti visi buvę ir esami prezidentai, premjerai bei Seimo pirmininkai. Jie labiausiai atsakingi už šitą sistemą, kuri naudoja žmonių mokamus pinigus mokesčių pavidalu, o žmogui netarnauja. Matome – sistema gyvena pati dėl savęs kaip kokiame fantastiniame filme arba filme apie klaikiai žiaurius diktatorius.


Už metų rinkimai į Respublikos Seimą ir šioje kovoje už Seimo kėdę visos priemonės tinkamos. Ant žmonių akių bandoma paleisti dūmų užsklandą, atseit mes jumis rūpinamės ir puolame socialdemokratų (populiariausios partijos pagal žmonių apklausas) ministrus. Pagrindinės puolimo jėgos nukreiptos prieš vieną svarbiausių minėtos partijos žmonių – Juozą Oleką. Ir jau ne pirmą kartą. Apie tai galima rašyti ir rašyti, bet paminėsiu tik kelis momentus.


Ministras buvo puolamas dėl kariuomenės būklės, finansavimo, prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje ir politinių oponentų, ir ekspertų, ir net Prezidentės, nors ne jis pasirašo Seimo priimtus įstatymus, taip pat ir biudžeto, o Prezidentas.


Tie patys žmonės, arba kitaip tariant, tas pats kolektyvas puolė ministrą dėl laivų ir orlaivių įsigijimo. Jis buvo kaltinamas, kad be reikalo švaisto lėšas Karinėms Jūrų ir Oro pajėgoms, užuot stiprinęs Sausumos pajėgas, kurios, pasak oponentų, iš esmės vienintelės kausis su potencialiu priešu.


Retorinis klausimas. Gal tikrai ministrui nereikėjo organizuoti nei laivų, nei orlaivių, nei sraigtasparnių įsigijimo? Nereikėtų atsakinėti dabar tokių klausimų: kodėl aviatoriai ilgai nepranešė apie nelaimę? Kodėl kažkas ne tą laivą panaudojo gelbėjimo operacijai? Kodėl ji buvo nutraukta? O kodėl atnaujinta? O kodėl skrido spartanas? O kodėl vyko kariuomenės ir visuomenės vienybės diena?


Šiuos ir kitus retorinius klausimus sėkmingai galima užduoti ir Vyriausiajam ginkluotojų pajėgų vadui – Lietuvos Respublikos Prezidentei. Bet visuotinis puolimas šį kartą organizuojamas ne prieš ją. 


Šioje situacijoje galima tik bandyti įsivaizduoti klausimus ministrui, jei jis nebūtų organizavęs nei laivų, nei orlaivių įsigijimo. Kokie ten klausimai. Taip ir matau vaizdą, kaip koalicijos partneriai ir opozicijos kolegos, kruvinomis rankomis kala ministrą prie kryžiaus Seimo posėdžių salėje, sakydami, kad tai vardan mūsų, vardan Lietuvos.


Bet mums, piliečiams, kraujo nereikia. Mes norime, kad išsiaiškintumėte sistemos klaidas ir jas pašalintumėte. Visa sistema turi dirbti ir tarnauti Lietuvos žmonėms.

Neabejingi kauniečiai,

Mantas Visockas, Kęstutis Kriščiūnas, Židrūnas Garšva