Mat įrašas – apie konkrečią mano autorinę laidą (be nuorodos, beje), kurią jis pavadina, nerinkdamas žodžių, „melagienų orgija“, o mane ir mano laidos pašnekovą kunigą Arūną Peškaitį tiesiai ir atvirai apkaltina... melo bei neapykantos skleidimu bei „žmonių protų nuodijimu“.
Nepateikdamas, tiesa, NĖ VIENO to „melo“ ar „neapykantos“ pavyzdžio – pagrįsto citata. O jei nėra NĖ VIENO „melagingo“ teiginio, tai neprireikia ir NĖ VIENO argumento, kodėl jis būtent melagingas (netgi ne šiaip klaidingas, fakto netiesa, bet būtent melagingas, t. y. esą tyčia mūsų išsakytas mums patiems, A. Navicko žiniomis, jį laikant netiesa) – pakanka tik daug kartų pakartoti žodžius „melas“ bei „neapykanta“ laidoje išsakytų dalykų adresu, viliantis, kad to suformuoti nereiklios auditorijos nuomonei pakaks: netikrins, nes nežiūrės laidos, patikėjusi Seimo nario autoriteto svoriu. Dar labai padeda gilūs atodūsiai, liudijantys, kaip labai šiam geram ir teisingam žmogui skauda širdį paspaudus jutubo nuorodą ir išvydus bekalbant tokius nedorėlius kaip mes.
Iš atodūsių ir nusivylimo raiškos visas jo trumputis padrikas straipsnelis ir nuaustas. Pradedant, tiesa, jo paties tikru melu (cituoju): „Kai kažkas atsiuntė nuorodą į dviejų žmonių, kuriuos neblogai pažįstu, pokalbį viename iš „YouTube“ kanalų, pirmoji mintis buvo ją ištrinti. Galiu su labai didele tikimybe nuspėti, apię ką gali kalbėtis filosofė-politikė Nida Vasiliauskaitė ir psichologas, kunigas, vienuolis Arūnas Peškaitis.“ Nes bent jau mane (nežinau dėl kunigo) jis pažįsta anaiptol ne neblogai, o blogai – kaip viso labo tais pačiais koridoriais prieš n metų praeidavusią kolegę doktorantę. Ir jau tikrai negali nė iš tolo nuspėti, apie ką mes galime kalbėtis. Negali, nepavyktų. Ir pats tą žino. Negali suprasti net, apie ką kalbame, post factum – išklausęs. Bet teigia priešingai. Meluoja, vadinasi.
Bet čia – niekai. Svarbiau, kad visu straipsniu meluoja kaltindamas mus melavimu – nes ir vėl puikiai žino, kad pagrįsti šių savo teiginių ir įrodyti, pagauti mus už rankos meluojant negali – todėl net nebando, todėl apsirboja būtent abstrakčiu padūsavimu ir niekinančių epitetų srautu. Siekdamas ne ką nors įtikinti, o avansu pakenkti reputacijai akyse tų, kurie apie mano pažiūras sprendžia klausydamiesi ne manęs, o visai kitų žmonių pašnekėjimų apie tai, kaip jie jas įsivaizduoja (arba, tiksliau, tyčia, sąmoningai vaizduoja, pateikia). Taip pat pakenkti reputacijai Katalikų Bažnyčios.
Taigi – arba Andrius Navickas tegul pateikia konkrečius, citatomis pagrįstus, minėtoje laidoje išsakytus „melo“ bei „neapykantos“ (kam?) pavyzdžius kartu su įrodymais, jog tai – tikrai netiesa, dar daugiau – tikrai būtent melai. Arba, jei kartais taip ir nesugebės, lygiai taip pat viešai privalo paneigti savo paties ką tik paskleistą dezinformaciją ir mūsų su kunigu Arūnu Peškaičiu atsiprašyti.