O. Leiputė. Eligijau Masiuli, nuvažiuokite į kaimą

Manau, kad nebuvo žmogaus, kurio nebūtų sukrėtusi dviejų vaikų mirtis šulinyje nuo tėvo rankos. Daugelis bent sau iškėlė klausimą: ką daryti, kad taip nebūtų? Gal net turėjo atsakymų. Tačiau, tai, kad politikai šią temą iškart nusičiupo kaip tinkamą emociją savo politinei reklamai, – irgi tiesa. Tiesa, kurią pastebėjo ir pirštu pabadė ne vienas pilietis.

Liberalų sąjūdžio pirmininkui Eligijui Masiuliui staiga imtis kaimo žmonių užtarėjo vaidmens – labai keistas šuolis nuo didmiesčių politiko pjedestalo į provincijos glūdumos duobę.

Apie emigraciją iš Lietuvos kaimų kalba atstovas tos valdžios, kuri pajudino iš Lietuvos didžiausią bangą žmonių, kuriuos paprasčiau vadinti pabėgėliais nei migrantais. Lietuvos gyventojai masiškai bėgo nuo nedarbo, nuo skurdo, nuo praėjusios vyriausybės (kurios nariu – Susisiekimo ministru – buvo ir pats E. Masiulis) pakeltų mokesčių, neteisėtai nukarpytų pensijų, sumažintų algų. Kaimuose neliko ankstesniais laikais šviesuoliais vadintų žmonių – mokytojų, nes buvo uždarytos mokyklos; kunigų, nes neliko į bažnyčias einančių žmonių; nei vaistininkų, nei gydytojų, nes gydymo įstaigos teliko miestuose. Neliko darbingų žmonių, nes tie, kas galėjo dirbti, išvažiavo ten, kur buvo darbo.

Tiesa, girtuokliai kaime liko. Nes dirbti jie neketina niekur – nei Lietuvoje, nei Anglijoje ar Norvegijoje. Taip, šie žmonės – visų mūsų galvos ir širdies skausmas.

Ir štai E. Masiulis siūlo kaimui sukurti verslo aplinką, sumažinti mokesčius ir minimalias algas.

Ar liberalas E. Masiulis buvo nuvykęs į kaimą? Ar kalbėjosi su ten dirbančiais verslininkais? Didžiausia jų problema – nėra ką samdyti dirbti. Arba prasigėrę, už tą, E. Masiulio akimis, per „didelę“ minimalią algą niekas nenori dirbti.

Orinta Leiputė

Pašalpų dalinimo politiką kaip tik ėmė keisti socialdemokratai. Siekiama, kad valstybės parama nebūtų dalinama bet kam ir bet kaip. Dabar pašalpų gavėjai atsidūrė po padidinimo stiklu. Ir pašalpas gauna tie, kuriems labiausia reikia. O labiausia šiuo atveju reikia tokiems vaikams, kokie augo žudiko tėvo šeimoje.

Skurdu Saviečių vienkiemyje baisėjosi visi – ir žurnalistai, ir žiūrėję žinių reportažus iš tragedijos ištiktų namų. Tokių namų Lietuvoje daug. Ir kaip nekalti yra tie įmesti į šulinį vaikai, kad gimė tokioje šeimoje, taip nekalti ir šimtai tūkstančių vaikų, augančių panašiose šeimose. Parama tokiems vaikams, jų šeimoms reikalinga. Antraip mes visi juos stumsime į visuomenės užribį, didindami asocialių, alkoholyje ir skurde skęstančių žmonių ratą. Sumesime juos į skurdo šulinį patys.

Orinta Leiputė

Liberalai tuomet sakys, kad reikėjo jiems verslu ir amatais užsiimti. Ne kiekvienas geba, nori ir gali verslu užsiimti. Tačiau kiekvienas yra bendruomenės, visuomenės narys. Reikia, kad žmogus rastų savo vietą, kartais reikia tą vietą parodyti, kartais – pagalbos ranką ištiesti.

Mažindami tokiems žmonėms algas, pašalpas, vargu, ar pastūmėsime juos imtis savo verslo, jei jie ligi šiol jo nesiėmė. Net jei E. Masiulio siūlymu, būtų sumažinti mokesčiai. Sumažinti mokesčiai reikštų viena – mažesnes galimybes suteikti paramą skurstantiems kaime vaikams, jų šeimoms.

Regionų padėtis sudėtingesnė nei didmiesčių – ir ekonominė, ir demografinė. Kaime daugiau reikia socialinių darbuotojų globos, nes tuštėjančiose sodybose – arba senukai, arba skurstančios šeimos su vaikais.

Socialdemokratai niekada nenumojo ranka į labiau nutolusius mažesnius ar didesnius kaimus, rajonus ar miestelius. O kitos partijos, ypač liberalai, didžiuojasi, kad, pavyzdžiui, per savivaldybių rinkimus orientuojasi į didžiųjų miestų rinkėjus ir jų simpatijos yra svarbiausios.

Reikia sukrečiančių emocijų – dviejų kūdikių tragiškos žūties – kad tie patys liberalai prisimintų, kad Lietuvoje yra kaimas ir didelės jo problemos.