Džiugu, kad Europos valstybių vadovai atsižvelgė į Europos Parlamento rinkimų rezultatus bei teikia Jeano Claude Junckerio, kuris buvo nominuotas daugiausiai mandatų gavusios Europos liaudies partijos (EPP), kandidatūrą. Tai neabejotinai demokratiją ES viduje stiprinantis žingsnis.
Buvęs Liuksemburgo premjeras – ne tik didelę patirtį turintis, bet ir gerai Europos koridorius bei užkulisius išmanantis politikas.
Laisvai kalbantis anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, gerai vertinamas aukščiausiuose politikos ir diplomatijos sluoksniuose. Taigi, tikėtina, susitvarkys su jam patikėtomis pareigomis. Tačiau kur link jis ves Europą, kokius pokyčius jis siūlo?
Apie tai šią savaitę intensyviai diskutuojama p. J.C. Junckerio susitikimuose su Europos Parlamento politinėmis grupėmis.
Antradienio vakarą kandidatas į EK pirmininkus savo programą pristatė Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos nariams. Trumpai ją įvertinti galiu taip – keletas teisingų strateginių krypčių ir gerų pasiūlymų, tačiau stokojama aiškios Europos Sąjungos vizijos, ypač bendros užsienio ir saugumo bei gynybos politikos srityse.
Žinoma, reikia pasidžiaugti tuo, kad, šalia dėmesio Europos ekonominiam augimui, vienu iš penkių pagrindinių veiklos prioritetų kandidatas įvardija Europos energetinės sąjungos kūrimą. Tai – jau seniausiai reikalingas žingsnis, įgyvendinti kurį pastangų reikės nemažai. Tačiau vieningumo būtina siekti ir vienoje sudėtingiausių bei svarbiausių ES veiklos sričių – užsienio politikoje.
Tiek p. J.C. Junckerio programoje, tiek ir diskusijoje jo išsakytose mintyse pasigedau ne tik dabartinių ES kylančių grėsmingų iššūkių, tokių kaip Rusijos politika kaimynių atžvilgiu bei situacija Artimuosiuose Rytuose, vertinimo, bet ir aiškios užsienio politikos vizijos. Neturint jos visavertiškai dalyvauti globaliuose užsienio politikos procesuose yra tiesiog neįmanoma.
Nustebino, kad, pavyzdžiui, bendra Europos gynybos politika pristatoma iš esmės tik per kaštų karinėms išlaidoms prizmę, neaptariant jos Euroatlantinės partnerystės ar NATO aljanso kontekste. Tai leidžia abejoti, ar p. J.C. Junckeris gali pasiūlyti Europai užsienio ir saugumo bei gynybos politikos viziją. Neužtikrinus saugumo ir stabilumo regione, tikėtis ilgalaikio tvaraus ekonomikos augimo yra tiesiog naivu.
Kita problema – kandidato noras, o gal gebėjimas įvertinti padėtį, kurią išryškino EP rinkimų rezultatai Prancūzijoje, Didžioji Britanijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Euroskeptikų daugėja ir jų balsai stiprėja.
Viena vertus, tai – realaus piliečių nusivylimo nacionalinių vyriausybių nesėkmėmis krizės akivaizdoje, kurį, siekdami pragmatinių tikslų, dar labiau stiprina populistai, rezultatas. Kita vertus – pačios ES darbotvarkės bei viešosios komunikacijos pasekmė.
Vertindamas pateiktą programą abejoju p. J.C. Junckerio prieigos į dabartinę politinę situaciją ES viduje – vadinant ją tiesiog Britanijos klausimu – teisingumu. Taip, ši valstybė Europos Sąjungai labai svarbi, o jos viduje euroskepticizmas ir politinis spaudimas didžiulis. Tačiau būtina matyti ir platesnį kontekstą.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad ES privalo turėti ir piliečiams pasiūlyti aiškią viziją, užuot paskendusi pranešimuose apie naujus reglamentus bei standartus. Ir būtent Europos Komisijos pirmininkas turi būti šio proceso priešakyje. Tikėkimės, kad bent jau noro tą padaryti pas poną J.C. Junckerį apskritai yra.