Štai skaitau dar nesenus tekstus įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir kaip pilietis džiaugiuosi. Trys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjai viešai pareiškė savo atskirąją nuomonę valstybinės paslapties nutekinimu kaltintos Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės byloje. Taip jie, mano nuomone, gina gerą teisėjų gildijos vardą. Ir didina pasitikėjimą valstybe.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Masiokas ir Alvydas Pikelis savo atskirojoje nuomonėje teigia, kad valstybinės paslapties nutekinimu apkaltinta D. Ulbinaitė buvo išteisinta nepagrįstai, nes byloje esantys duomenys buvo vertinti „selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai“. Jie teigia, kad Prezidentės patarėją išteisinęs Vilniaus apygardos teismas viršijo savo įgaliojimus teikdamas, kad informacija, kurią atskleidė patarėja, esą, nebuvo valstybinė paslaptis. Tuo tie trys AT teisėjai palaikė prokuroro Ginto Ivanausko principingą poziciją.
Šių teisėjų nuostata yra tokia: Vilniaus apygardos teismas privalėjo rimčiau įsigilinti į bylą. Pavyzdžiui, pasitelkti VSD specialistą, kuris turėjo paaiškinti, ar informacijos paviešinimas sukėlė viešąją žalą ir pan.
Primenu, kad išteisinantis sprendimas yra priimtas santykiu 4:3, keturiems teisėjams (Rimai Ažubalytei, Olegui Fedosiukui, Eligijui Gladučiui ir Gintarui Godai) nusprendus, kad D.Ulbinaitė nekalta... Nors sveika nuovoka sako kitaip – įslaptintas dokumentas su grifu "slaptai" sudaro valstybės paslaptį ir jos skleisti negalima.
Visuomenėje, taip pat politiniuose kuluaruose gyvai svarstoma: kokią įtaką savo patarėjos išteisinime galėjo turėti Prezidentė Dalia Grybauskaitė? Nemaža dalis žmonių mano, kad be prezidentūros įtakos čia neapsieita, kad šį kartą Prezidentė nebuvo „Ne prie ko“.
Įsivaizduokime, kad į lygintiną padėtį patenka ne Prezidentės komandos narys, o koks nors nesisteminis žmogus iš „marginalinės“ politinės jėgos. Esu beveik tikras, ir šiuo požiūriu nesu vienišas, kad jo likimas būtų nulemtas. Juk kalbama ne tik apie valstybinės paslapties nutekinimą, neteisėtą žurnalistų sekimą, bet ir galimą provokaciją vieno iš prezidentinių rinkimų kandidatų atžvilgiu. O tai yra labai rimti teisės pažeidimai. Ir iš to, kas buvo skelbta viešojoje erdvėje, beveik visiškai aišku, kad įstatymai buvo pažeisti ir kad turėjo būti bausmė. Bet jos neliko... Mat paaiškėjo, kad valstybės paslaptis tokia paslaptimi nėra. Tiesa, rezultatas 4:3 teikia vilčių ateičiai.
Šios šalies piliečius į neviltį varo tai, kad Lietuvoje įsigali baisi neteisybė: vienais atvejais "elitas" yra labai griežtas, sakyčiau, priekabus, kitais atvejais jis yra nematantis, negirdintis ir pan.
Palyginkime keletą atvejų. Pradėkime nuo triukšmo, kuris buvo sukeltas dėl, esą, korupcinių Premjero A.Butkevičiaus, ministro K.Trečioko ir mero R.Malinausko kontaktų. Kokia griežta, principinga ir, sakyčiau, priekabi buvo mūsų diduomenė. Kaip, beje, ir žiniasklaida su LRT priešakyje. Bene pirmu smuiku čia grojo Prezidentė. Ji smerkė, teisė, reikalavo. Ir nieks nedrįso pasakyti, kad ji tokiu savo elgesiu pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir faktiškai įtakoja teisėsaugos institucijų sprendimus.
Vienu metu buvo sudarytas įspūdis, jog ta trijų politikų bendravimo istorija gali išsprogdinti jei ne valstybę, tai bent valdančiąją koaliciją. Tačiau, galų gale, paaiškėjo, kad visoje toje istorijoje nėra ne tik teisės, bet ir bent kiek rimtesnių moralės pažeidimų. Liko tik lingvistinis. Turiu galvoje svetimžodį „zadanije“. Liaudiškai šnekant, išėjo šnipštas. Arba įmantriau – daug triukšmo dėl beveik nieko.
Šį kartą teisėsauga taip neįklimpo, kaip kitose rezonansinėse, su politika susijusiose istorijose. Vadinasi, ji dar nėra visai sunaikinta, pajungta grupinių interesų labui. To nepasakysi apie meinstryminę žiniasklaidą.
Žmonės primiršo, todėl priminsiu kitą atvejį. Savo laiku labai nuskambėjo mūsų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) bandymai kriminalizuoti galimo Tvarkos ir teisingumo partijos kandidato į Vilniaus merus Rolando Skaisgirio veiklą. Tas žinomas žmogus buvo areštuotas ir laikytas areštinėje dvi paras, taip viešai jį pažeminant. Tokiu būdu politiškai jis buvo sunaikintas. Jo politinis autoritetas, politiniai šansai buvo sutraiškyti. Praėjo jau beveik pusantrų metų ir darosi vis aiškiau, kad, ko gero, byla tuo metu buvo sufabrikuota. O dabar ji užkonservuota. Iki tinkamo politinio momento.
Visai tikėtina, kad tai buvo daroma siekiant politinės naudos šio politiko ir jį iškėlusios Tvarkos ir teisingumo partijos politiniams konkurentams. Jeigu tai tiesa, Lietuvos valstybei, jos politinei ir teisinei sistemoms buvo padaryta didžiulė žala, griaunant teisinius, moralinius bei politinius valstybės pamatus. Juk nuo tokio politikavimo nukenčia ne tik atskiros, "blogosios" partijos, bet ir susvyruoja visas valstybės pastatas.
Visai kitas požiūris mūsų teisėsaugoje ir apskritai viešojoje erdvėje yra į bylas, susijusias su „gerosiomis“ politinėmis jėgomis.
Aktualiausia, jei ne ryškiausia, yra Austėjos Landsbergienės privataus vaikų darželių ir mokyklų verslo istorija. Iki šiol niekas nepaneigė to fakto, kad šiame versle neteisėtai panaudota viešųjų išteklių lėšų už maždaug 7 mln. eurų. Tai dvelkia stambaus masto korupcija.
Vadinasi, su korupcija turinčios kovoti teisėsaugos institucijos turėtų būti apnikusios A.Landsbergienės verslą, siekdamos išsiaiškinti tiesą. Jos kasdien, kaip ir Druskininkų istorijoje, turėtų informuoti visuomenę apie savo veiksmus, teisinius tyrimus ir, svarbiausia, jų rezultatus. Tačiau šioje istorijoje visiškas štilis. Tiek teisine, tiek viešųjų ryšių prasme. Na ir politinė klasė čia nedemonstruoja deramo aktyvumo. O visa tai sėja gausią politinio cinizmo ir pilietinės apatijos sėklą.
Nepraleisiu progos paminėti ir garsiąją Snoro banko bankroto istoriją, ir konservatorių iždininko Vito Matuzo bylą. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suvoktum, jog tos istorijos yra gesinamos, vilkinamos. Paskutinioji – laukiant rinkimų ir senaties. Negi prieš rinkimus imsi kalbėti apie juodus konservatorių kasos pinigus... Niekada nesilažinu, bet jeigu dalyvaučiau lažybose, galėčiau drąsiai ir daug statyti už tai, kad iki Seimo rinkimų bus daroma viskas, kad galimai labai tamsios konservatorių buhalterijos byla būtų prislopinta tiek teisiniu, tiek informaciniu požiūriu.
Kas ta paslaptinga jėga, kuri taip apdairiai, metodiškai suorientuoja ir sumotyvuoja teisėsaugą? Tokį klausimą užduoda daugybė žmonių. Nemaža visuomenės dalis linkusi manyti, kad tos įtakos teisėsaugai šaknų reiktų ieškoti prezidentūroje.
Manau, plačioji visuomenė pritartų Prezidentės rūpinimusi geru teisėsaugos institucijų darbu. Tai jos konstitucinė pareiga. Tačiau 21–o amžiaus Europos valstybėje sunku susitaikyti su mintimi, kad šalies vadovė, tikėtina, kišasi į KONKREČIŲ BYLŲ sprendimą. Ir tai ji daro vedina privačių, asmeninių motyvų (Daivos Ulbinaitės byla) arba siekdama politinių tikslų – padėdama „gerosioms“ (visi čia mini konservatorius ir liberalus) partijoms.
Betgi tai dvelkia teisėsaugos privatizacija. Juk teisėsauga turi ginti nacionalinį, o ne asmeninį Prezidentės ar „gerų“ partijų interesą. O tokia privatizacija demokratine save vadinančioje šalyje yra drastiškas Konstitucijos pažeidimas, ryškus autoritarizmo požymis. Deja, kol kas užkardyti šios antikonstitucinės privatizacijos nepavyksta. Iš dalies dėl to, kad mūsų taip vadinamas elitas – politikai, politologai, žurnalistai – sunkokai orientuojasi konstitucinėse vingrybėse ir per daug tiki konstituciniais dvasininkais. Arba klauso savo šeimininkų. Verta turėti omenyje dar vieną aplinkybę – jie įbauginti, bijo pilietiškus žmones ir organizacijas traiškančio teisinio, politinio ir žiniasklaidinio volo. Tačiau šitai amžinai tęstis negali. Anksčiau ar vėliau teisės ir politikos privatizacijos era turi baigtis. Ir ji baigsis.
Kuo daugiau Lietuvoje bus tokių teisėjų kaip Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Masiokas ir Alvydas Pikelis, tokių prokurorų kaip Gintas Ivanauskas, tuo greičiau ateis laikai, kai teisėsauga ims tarnauti viešajam nacionaliniam interesui, o ne atskiriems, kad ir labai aukštiems, pareigūnams ar „šventoms“ partijoms.