Jungtinėje Karalystėje už tokį įvykį tiesiogiai būtų atsakingas psichiatras. Kol vyktų tyrimas – gydytojo veikla būtų suspenduota. Strategija ir prevencija savižudybių ar nužudymų atvejais yra labai stipri, išvystyta, privaloma ir veikianti. Visos grandys. Visi komandos nariai. Mes vis kuriame biurus, rengiame konferencijas, ruošiame dokumentus. Kas gali pasakyti, kiek vaikų nužudyta po garsiojo A. Jonaitienės įvykio? Pagaliau, ar žinome, kodėl A. Jonaitienė tai padarė? Ar ji gauna kokią pagalbą, ar jos dvasią kas nuramina, ar ji turi su kuo pasikalbėti apie šią tragediją? Savo gyvenimo tragediją?
Kurioje ministerijoje yra savo artimųjų nužudytų vaikų registras? Ką pasakytume tarptautinėje konferencijoje? Kad tauta gedėjo ir degė žvakelių jūrą? Laukiam būsimo pasaulinio psichiatrų kongreso Vilniuje ateinantį gegužės mėnesį (neįvyko vėl nežinia kodėl praėjusiais metais, kaip jau buvom pasiskelbę). Tikrai kas nors paklaus, paprašys šį nužudymą komentuoti. Kam peradresuosim atsakyti? Ne, nuomonę reikės pareikšti, bet kompetentingai turės atsakyti atsakingas už šį įvykį asmuo. Kas žino, kas tai per asmuo mūsų šalyje? Ką kalsime prie kryžiaus? Paklausysim per TV laidas? Pasaulio psichiatrams duoti atsakymą apie lietuvių motinų nužudytus vaikus palikime Mykolo Romerio studentams, kadangi jie šią temą yra išnagrinėję, surinkę medžiagą.
Mykolo Romerio universitete magistrai renkasi rašyti darbus apie motinų nužudytus savus vaikus. Tai gal studentai ir yra atsakingi? Vilniaus universitete tokia tema visai neegzistuoja. Nei medicinos fakultete, nei teisės fakultete. Gydytojai, kurie neabejotinai bėgs iš Lietuvos dirbti į Jungtinę Karalystę, ten ir išmoks, ką daryti, tačiau jeigu sugrįš į gimtąją šalį – tas žinojimas bus niekam nereikalingas.
Tai paliekama asmeninei gydytojo atsakomybei. O tai ką su gydytojo asmenine atsakomybe daryti? Parašyti į DELFI ar kitą žiniasklaidos portalą? Surengti konferenciją, kad ir parlamento rūmuose? Kam nors pranešti? Kam? Štai britai jau laukia žinių, ką mes darysime. Visų specialybių, licencijuoti Didžiojoje Britanijoje dirbantys gydytojai privalo būti išlaikę jau trečią pakopą kurso „Prevencija prieš pažeidžiamas visuomenės grupes: vaikus ir pagyvenusius žmones“, turi turėti sertifikatą, ir tik jį turintys gali pretenduoti eiti vienokias ar kitokias pareigas. Ir tai nėra pabaiga, kursas toliau tobulinamas specialistų, ir bus tolimesnės pakopos.
Gydytojai, atvykę dirbti iš kitų šalių: Afrikos, Lietuvos, Ukrainos, Indijos, Ispanijos ar kitur, privalės tą kursą išklausyti. Tai liečia visų specialybių gydytojus, bet ypač psichiatrus, pediatrus, ginekologus, šeimos gydytojus, traumatologus, kadangi būtent šių specialybių gydytojai pirmieji identifikuoja nusikaltimą ir privalo informuoti teisėsaugos organus, socialinius darbuotojus, psichologus, kitus, kurie paruošti ir dirba komandoje...
Motinos ir tėvai savo vaikus žudo ne tik Lietuvoje, tačiau pas mus tai paliekama sensacijai ir mitingams, nors ir tai greitai pasibaigs, nes tai tampa kasdienybe... Prieš daug metų rašiau „Lietuvos rytui“ apie „baisų įvykį“: į šiukšlių dėžę išmestą naujagimį. Tada imtas svarstyti lietuviškų vertybių klausimas, bet tai truko gal kelias dienas. Šiandien į šiukšlių dėžes ar tualetą išmesti naujagimiai jau yra tapę kasdienybe, niekas nesistebi, nesidomi, neskaito... Elgiamės kaip kam norisi. Kaip jaunimas pasakytų: pagal savas „paniatkes“...
Pasakodama apie nužudytus vaikučius ir apie tai, kad tai yra nusikaltimas, apie Jungtinėje Karalystėje privalomą gydytojo psichiatro klinikinę praktiką, mėginau apie tai kalbėti ir pas mus, tačiau gavau atsakymą: „Pažiūrėk, kokia vėliava už lango plevėsuoja, ir nurimk...“ Tačiau gavau elektroninį laišką iš vieno savo jauno paciento lietuvio, kuris rašo: meldžiuosi už tą mažytį berniuką... Pats jis yra trijų vaikų tėvas, jo vaikučiai jau kiek didesni...
Vaikų mušti negalima
Teiginys iš psichiatrijos vadovėlio: vaiko mušti negalima. Kad ir ką jis padarytų. Yra alternatyvos, kodėl jomis nesinaudoti. Vaikų mušti negalima. Net tiems, kurie dabar džiaugiasi buvę mušti... Eikit ir daužykit bokso priemones, kai kyla reikalas išlieti savo agresiją...
Kodėl vengiama kreiptis pagalbos, jei akivaizdu, kad su vaiku nesiseka nei susikalbėti, nei susidraugauti. Savo, suaugusiojo, stipresniojo pozicijos panaudojimas prieš vaiką visada bus vaikui trauma. Ar to linkime savo vaikams? Ar tam juos pagimdome, kad paskui galėtume elgtis su jais kaip su daiktais, besipainiojančiais po kojomis? Kad turėtume šalia savęs silpnesnį, ant kurio galėtume išpilti visas savo nevykusias ir liguistas emocijas, gerai žinodami, kad vaikas silpnesnis ir nepasipriešins? Ypač, kai vaikas užaugs, jis bus stiprus, o taip auklėtas, jis gali imti ir atkeršyti. Tuo pačiu arba dar žiauriau.
Vaikai, šitaip užauginti, gali mušti savo buvusius skriaudėjus, jau paliegusius, sergančius, nebegalinčius. Ir užmušti gali, išliedami savo pyktį, ar kerštą... Užmušti žmogų pas mus jau tampa nebestebinančiu reiškiniu. Svarbu, kad galima daryti tai, kas norima.
Vaikas turi teisę nepatirti smurto – nei fizinio, nei psichologinio. Priešingu atveju – kam tie dirbtinio apvaisinimo įstatymai? Kad pagimdytų ir darytų ką nori? Jeigu taip pas mus garbinama Europos Sąjunga ir jos įstatymai – tai net pagal juos – vaiko mušti negalima. Kas muša savo (ar svetimą) vaiką, neabejotinai turi psichikos sutrikimų, yra konsultuojamas, privalo laikytis jam suteikiamų specialisto rekomendacijų, yra prižiūrimas specialistų. Ir ne tik tada, kai padaromas nusikaltimas, bet pagal rutininį, sudarytą grafiką. Jeigu vizitas praleidžiamas – tuoj prisistato policija. Dirba komanda, visi atsiskaito specialistui, psichiatrui – nesvarbu, kokių jis būtų partinių pažiūrų.
Jungtinėje Karalystėje Vaiko ir pagyvenusių žmonių, kaip pažeidžiamų visuomenes grupių, įstatymas galioja, šia tema yra privaloma išklausyti specialų kursą, kiekvienam dirbančiam gydytojui išlaikyti egzaminą, nesvarbu kokios specialybės jis būtų, – ne tik psichiatras, bet ir traumatologas, ginekologas, šeimos gydytojas, pediatras – visi, kadangi visi turi sugebėti nustatyti, ar prieš vaiką buvo naudojamas smurtas ir informuoti kitus komandos specialistus.
Visų grandžių ir visų specialybių gydytojų nuomonė yra vieninga: smurtas prieš vaiką ar pagyvenusį asmenį yra nusikaltimas, už kurį baudžiama. Baudžiami ir tie, kurie „žinojo, jautė, matė, bet tylėjo, neinformavo...“ Taigi labai laikomės įsikibę byrančios ES, bet elgiamės pagal „užplūdusias emocijas“, dažnai neblaiviame stovyje (pagal žiniasklaidoje aprašytus atvejus). Tas neblaivumas atsakomybę sumažina ar padvigubina? Ar išsiblaivius reikia atsakyti už savo padarytą nusikaltimą neblaivioje būklėje? Ką sako mūsų įstatymai?
Vaikus muša tie, kas nesuvaldo savo liguistų emocijų. Nesvarbu, pragertų ar blaivių
Kam kelti ranką prieš vaiką? Kas gali tą daryti? Mušeikos – psichopatai? Vaikų mušti negalima. Jokiais atvejais, jokiomis aplinkybėmis. Vaikai turi būti auginami mylimi ir maudomi meilės jūroje ne tik per gimtadienius, bet kasdien. Jeigu norite užauginti vaiką visapusiškai sveiką, laimingą, pasitikintį savimi, kūrybingą, turintį svajonių bei gebėjimų jas įgyvendinti, nemuškite jo, nesmurtaukite prieš jį. Ir dar daugiau – nedemonstruokite smurto vaiko akivaizdoje. Tik tokiu atveju vaiko psichika, taip pat ir kūnas liks nesužaloti, o jūs neprarasite autoriteto vaiko akyse, kartu ir auklėjamųjų galių.
Mušti gali psichikos ligoniai, neatsakantys už save, psichopatai, neturintys gebėjimų tvardytis, alkoholikai, praradę kritikos jausmą, stokojantys intelekto piliečiai, sugebantys auklėti vaiką tik tokiu būdu ir tik tokį auklėjimo pavyzdį savo vaikui gebantys parodyti. Jie ugdo vergišką dvasią Smurtas visada sukelia tik fizines ir psichines traumas, žudo ir naikina. Nesprendžia problemų. Tai visada širdyje sėja baimę, neapykantą, kursto norą atkeršyti, ugdo vergišką dvasią. Visada žudo meilę. Visada žudo savigarbą ir pasitikėjimą savimi.
Mažas vaikas nepasipriešins, bet jis užims savo poziciją ir pademonstruos ją imdamas šlapintis į lovą, mikčiodamas, nevalgydamas, nekalbėdamas, neužmigdamas prie užgesintos šviesos ar uždarytų durų, ir parodys dar daug kitokių nesąmoningų kerštavimo būdų, už kuriuos vis tiek teks sumokėti savą kainą.
Fizinių priemonių taikymas prieš vaiką yra visiška suaugusiojo kapituliacija prieš jį, vaiko bėgimo iš namų priežastis. Kiek paaugęs vaikas, paauglys jau sugebės ir kitokiu būdu pasakyti: „Tu mane mušei, bet nesupratai, kad man skaudėjo...“ Paauglys bėgs iš namų, svajos apie pabėgimus, kurs planus. Ims ieškoti svaigalų, tuos pačius išgyvenimus patiriančių ir kenčiančių bendraamžių, su kuriais galėtų saugiai ir nevaržomai apkalbėti smurtaujančius tėvus ar globėjus, išdėti juos į šuns dienas. Geriau gatvė, laiptinė, klubai ar landynės, bet kur gerai, tik ne namai. Košmariška patirtis. Vaikus auginame tam, kad juos mylėtume ir apgintume. Susikalbėti su jais yra talentas, kurį ir reikėtų suaugusiems jau turėti. Mušti vaiką – reiškia parodyti savo problemas ir silpnybes, nesugebėjimą ir nemokėjimą jas spręsti, nenorą, tingėjimą, kantrybės stoką, nepagarbą.
Man teko daug konsultuoti jaunų moterų, kurios apie savo vaikystę kalbėjo kaip apie košmarišką gyvenimo tarpsnį. Jas mušė mamytės, tėveliai, patėviai. „Man vis sakydavo – neturiu laiko, nelįsk, nedaryk, padaryk ir taip toliau. Dėl šventos ramybės užversdavo kambarį vis naujais žaislais, nesuprato, kad aš tik norėjau prisiglausti“, – pasakojo jos. Jau paauglės tokios mergaitės puldavo į bet kurio vyriškio glėbį, kaip žaisliukai, misdamos meilės iliuzijomis ir patikėdamos, kad tai – meilė iki mirties. Saldus jausmas.
Reakcija į pamatytą smurtą: jaunas vyras jau konsultuojasi dėl savo paties šeimos problemų, bet seanso metu atpasakoja epizodą iš laikotarpio, kai jam buvo šešeri, kada mylimas tėvas iš peties mušdavo motiną, o jis, iš didžiulės meilės ir mamai, ir tėvui, žado netekęs bėgdavo į pievą ir iš sielvarto nutraukinėjo žiogams kojas. Be ašarų ir be kūkčiojimų. Tiesiog „ką nors veikė širdgėlai nuraminti.“ Galėtume pasakyti: „Kas per vaikas, koks pabaisa. Užmėtyti akmenimis tokį.“
Smurtas vaiko akivaizdoje irgi yra smurtas prieš vaiką. Smurtauja turintys ginti. Tai keli maži pavyzdžiai dvasinių žaizdų, išliekančių ilgam. Bet dar yra ir kūniškų sužalojimų. Jau dabar spaudoje ima mirgėti atvejai apie fiziškai nukentėjusius vaikus: ir primuštus, ir užmuštus tų, kuriems labiausiai turėtų rūpėti vaiko saugumas bei sielos ramybė. Mažiausiai – jų gimdytojai ar globėjai turėjo psichopatinių bruožų, tai yra pakaltinami, sugebantys suprasti, ką daro, ir tikrai privalėję prieš vaiką nesmurtauti. Jei jie – psichikos ligoniai, privalėjo būti gydomi. Fizinis smurtas, kūno sužalojimai gali būti išoriniai ir vidiniai. Nuo mušimo būdo vaikai gali likti kurti, akli, sulaužytomis galūnėmis, perskelta kaukole ir panašiai. Visada sužalota širdele.
Nuo psichologinio smurto jie gali likti dvasiniai luošiai, ateityje patys keliantys ranką prieš savus vaikus, naudojantys smurtą kaip jau žinomą auklėjamą priemonę. Britų vaikus gina medikai, psichiatrui nuolat privalo atsiskaityti visos tarnybos, dirbusios su tokiais atvejais, ir tik specialistas nusprendžia, ar jau galima dėti bylą į archyvą, ar dar ne. „Byla archyve“ – reiškia, kad bet kada galima iš ten bylą vėl pakelti.
Ar mušto vaiko suaugusieji atsiprašo?
Šis krikščioniškas aktas – atsiprašymas – mūsų kultūroje yra visai nemadingas, išguitas iš mūsų kasdienybės, rudimentas. Pamėginkite atsiprašyti už ką nors (kiekvienas turime už ką ko nors atsiprašyti, ar ne?), pamatysite, kaip tą sunku padaryti.
Mūsų gydytojai, kurie dirbo Jungtinėje Karalystėje, žino, kad bet kurios specialybės gydytojas privalo įtarti potencialų smurtautoją prieš vaiką ir apie jį būtinai pranešti teisėsaugai. Šeimos gydytojas, dirbantis su suaugusiu pacientu, privalo žinoti savo paciento aplinkoje esančius vaikus ir užtikrinti, kad jo pacientas su tais vaikais elgiasi tinkamai.
Identifikavimas bet kokios smurto prieš vaiką formos yra reglamentuotas įstatymo, veikiančio ne progomis, bet visada. Vaiko nuo smurto apsauga yra visuotinė sveikatos apsaugos dalis Jungtinėje Karalystėje. Jokios smurto prieš vaiką formos yra netoleruojamos. Psichikos ligonio, galinčio padaryti žalos vaikui dėl savo ligos, atžalos yra atskiriamos, jei toks ligonis gydomas namuose. Joks smurtas prieš vaiką yra neleistinas. Vaikas yra saugomas įstatymo.
Su tuo susiduria ir emigrantai. Neabejoju, kad su tuo susiduria ir Didžiojoje Britanijoje gyvenantys mūsų tautiečiai, o tai yra jiems naujas kultūrinis reiškinys. Kad vaiko negalima mušti – Jungtinėje Karalystėje nediskutuojama, bet tokia norma yra privaloma toje šalyje gyvenantiems. Vaikas gali mokykloje pasiskųsti dėl mažiausio kumštelėjimo į nugarą ir į namus jam nereikės grįžti – vaiką priglaus socialinės tarnybos iki tol, kol nebus išsiaiškintas incidentas namuose.
Mušimas – ne auklėjimo priemonė, o Lietuvoje jokių sričių gydytojams nereikalaujama identifikuoti smurto prieš vaiką. Na, gali pasiteirauti, jeigu įdomu, bet sau ir daryk su tuo, ką nori, bet geriausia – nieko. Absoliuti gydančio gydytojo iniciatyva – „saviveikla“. Bet prisiminti, kad esame Europos Sąjungos piliečiai, jau pripratome (kol ji nesubyrėjo visiškai – esame ES nariai). Ne tik fizinės bausmės, bet ir šiurkštus žodis, ypač žeminantis, yra netoleruotinas, kaip psichologinio smurto priemonė, kadangi daro žalą vaiko raidai. Smurtautojai laikomi ligoniais, psichopatais, asmenimis, stokojančiais švietimo apie vaiko vystymąsi, vaiko sąskaita sprendžiančiais savo asmenines nepilnavertiškumo problemas. Vaiko mušimas riboja ir suaugusiojo „augimo ir tobulėjimo“ galimybes. Vaiko mušimui yra alternatyvos, o mušimas nėra priemonė vaikui auklėti. Pagalba reikalinga mušeikoms, tėveliams. Švietimas reikalingas ne tik mokyklose, gydymo įstaigose, bet ir tėvų bei patėvių/pamočių darbovietėse, ypač tų piliečių, kurie gyvena susimetę.
Jeigu šeimoje yra patėvis, pamotė ar pora gyvena kaip sugyventiniai – vaikas, gyvenantis kartu, visais atvejais patenka į rizikos tapti smurto auka grupę. Tarnybos turėtų dirbti išsijuosusios su tokiomis šeimomis.
Dar viena pastaba: stebėti smurtą – irgi yra trauma psichikai.