P. Saudargas. Chaosas „zadanijų“ ministerijoje

Jau keletą pastarųjų mėnesių apie aplinkos ministrą kalba visi: žiniasklaida, opozicija, Premjeras su Prezidente, net Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Ministras atsikalbinėja ir atsirašinėja. Tad nenuostabu, kad sprendžiant asmenines išlikimo problemas, ministrui nebelieka laiko dirbti. Tai, kas pastaruoju metu vyksta Aplinkos ministerijos kuruojamose srityse, pavadinti chaosu būtų per švelnu. O spręstinų problemų apstu.

Dar iki pastarųjų skandalų jau kelerius metus ministras stebina negebėjimu priimti aplinkos sektoriui reikalingų sprendimų, nes jokiais svarbesniais klausimais nepavyksta susikalbėti nei su Seimo Aplinkos apsaugos komitetu, nei su visu Seimu. Atrodo labai keistai, nes ministrą delegavo valdančioji koalicija, Seime vis dar turinti daugumą. Matyt, įvairių reformų sprendiniai gimsta ne politinėje Taryboje, Vyriausybėje ar, galų gale, – paties ministro kabinete, o neaiškių interesų turinčiose grupuotėse. Vėliau šie sprendimai negrabiai pateikti ant politinio lygio darbo stalo būna sutaršomi į miltus, o aplinkos sektorių apėmęs neaiškumas ir stagnacija vienu metu.

Garsiai nuskambėję neaiškūs ir neargumentuoti planai reformuoti urėdijas tik sukėlė sąmyšį ir Seimo alerginę reakciją, reforma (kurios galbūt ir reikia) užblokuota.

Regioninių aplinkos apsaugos departamentų reforma sukėlė dar didesnį sąmyšį, mat žmonėms departamentuose net du kartus išdalinti atleidimo lapeliai Seimui dar net nepateikus reikiamų įstatymo pakeitimų. Vietoje to įkurta Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba (VAAT) kurios poreikio ir funkcijų iki šiol ministerijos atstovai logiškai paaiškinti negali. Švaistomos valstybės lėšos, o dirbantieji šiame sektoriuje demotyvuojami dėl neaiškių ateities perspektyvų.

Aplinkos ministerijos valdomų lėšų švaistymu Aplinkos apsaugos komitete stebėjomės jau anksčiau, svarstydami nepagrįstą išlaidavimą komandiruotėms. Toli gražu ne visų išvykų būtinumą ministerijos atstovai sugebėjo logiškai paaiškinti.

Daugiabučių renovacijos programa ne juokais ėmė strigti, o iš Statybininkų asociacijos girdimi atsiliepimai verčia sunerimti. Panašu, kad nė viena rimta statybų bendrovė apskritai nebenori dalyvauti renovacijoje, nes nėra patenkinti modeliu ir procedūromis.

Apie XXI amžiaus sprendimus (3D statyba, elektroninis sutarčių pasirašymas ir kt.) Aplinkos ministerija nė girdėti nenori. Nelegalių statybų atveju ministro pozicija visada būdavo dviprasmiška: „Nugriauti negalima leisti statyti“ (kablelis padedamas, priklauso nuo „zadanijos“).

Iškilus į viešumą Vijūnelės dvaro nelegalių statybų skandalui, ne juokais subraškėjo ir ministro, ir net Premjero kėdės. Tačiau, atrodo, tik subraškėjo. Jau nieko nebestebina į viešumą išlindęs Aplinkos ministerijos per brangių vizualizacijos paslaugų pirkimo skandalas. Matyt, toks smulkus Valstybės apsukimas aplink pirštą „zadanijų“ vykdytojams – įprastas dalykas.