Įvertinkime skaičius. Kiekviena valdžia, žinoma, yra kaltinama tuometinės opozicijos, kad renovacijos tempai yra per lėti. Buvome kaltinami ir mes, 2008-2012 metų koalicija ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, tačiau juk tuo metu teko veikti finansinės krizės sąlygomis.
Seimo Aplinkos apsaugos komitete inicijavome šio klausimo parlamentinę kontrolę ir iš pakviestų specialistų pristatymo susidarėme vaizdą, kur yra pagrindinės renovacijos proceso kliūtys. Pirma, ar renovuoti daugiabutį ar ne, sprendžia patys gyventojai, valstybė gali tik remti, skatinti, patarti. Suprantama, kad per krizę gyventojus įtikinti dalį lėšų per mėnesį skirti renovacijai buvo dar sunkiau. Šiandien gyvenimo rodikliai po truputį taisosi, nekilnojamo turto rinka per pastaruosius metus apskritai atsigauna, taigi galėtume tikėtis didesnės žmonių iniciatyvos. Deja… Seimo komitete pavyko identifikuoti esminę problemą, kuri tiek apsunkina konkretaus projekto renovacijos procesą, tiek ir šaldo gyventojų ir net pačių rangovų entuziazmą. Tai investicinių planų neatitikimas techniniams projektams, t.y. realybei.
Seimą pasiekia ne vienas tiek gyventojų, tiek statytojų skundas dėl stringančio renovacijos proceso būtent dėl minėtos priežasties. Skundų ir skandalų yra įvairių, kartais gyventojų netenkina renovacijos kokybė ar terminai, tačiau tai – ne sisteminė, o atskirų rangovų darbo broko problema. Nekokybiški investiciniai planai – sisteminė, plačiai išsikerojusi problema pakertanti renovacijos proceso principus. Statybininkai pyksta dėl padidėjusių darbų apimčių, nes pirkę vienas darbų apimtis (pagal investicinį planą) – randa visiškai kitokius poreikius, o neatitikimų mastas yra jau ne procentais, o kartais.
Gyventojų iniciatyvą renovuoti savo senstantį daugiabutį taip pat šaldo šie neatitikimai, nes suderinus vieną kainą už tam tikrus darbus, vėliau planus tenka koreguoti kas ir už kiek bus renovuojama. Gyventojai pyksta, kad viskas vyksta ne taip ir ne už tiek, kaip buvo numatyta investiciniame plane. Tai pakerta gyventojų pasitikėjimą.
Lietuvos statybininkų asociacija kritikuoja renovacijos modelį ir tikina, kad nė viena rimta statybų įmonė nedalyvauja viešuosiuose pirkimuose dėl renovacijos projektų. Pirmiausia dėl aukščiau minėtų priežasčių, dėl didelio investicinių planų neatitikimo realybei, o antra, dėl pačių viešųjų pirkimų tvarkos. Statybininkų asociacija siūlo įvesti išankstinę tiekėjų kvalifikavimo sistemą. Tai mažintų biurokratinę naštą bei žmogiškojo faktoriaus įtaką, tuo būdu didinant viešųjų pirkimų skaidrumą ir efektyvumą. Plačiai kritikuojama ir mažiausios kainos (kaip pagrindinio kriterijaus) praktika. Kaip atsvarą tam galima būtų plėsti ir tobulinti ekonominio naudingumo kriterijaus taikymą.
Nerimą kelią ir perkančiosios organizacijos galimybės piktnaudžiauti savo padėtimi primetant rangovams nesąžiningas sutarčių sąlygas, neadekvačiai paskirstant statybos dalyvių pareigas ir atsakomybę. Galima būtų įdiegti pirkimo sutarčių standartinių sąlygų taikymo galimybę – sumažėtų ginčų, procedūros taptų greitesnės bei skaidresnės.
Keista, kad valdžia ir, pirmiausia, – Aplinkos ir Ūkio ministerijos negirdi šių išties racionalių pasiūlymų iš vienos svarbiausių renovacijos proceso pusių – pačių statybininkų. Negana to, nors gyvename skaitmeninėje eroje ir kompiuteriu naudotis moka kiekvienas darželinukas, tačiau mūsų vadžia gyvena vis dar XX amžiuje. Apie platesnį elektroninio parašo naudojimą ir skaitmeninės statybos priemonių plėtrą valdžia net girdėti nenori ir visi bandymai inicijuoti modernius sprendimus, plačiai taikomus kitose Europos valstybėse, atsimuša kaip į sieną.
Tikėkimės, kad Seimo pavasario sesijoje pavyks įtikinti valdžią priimti skaidrų ir efektyvų renovacijos modelį užtikrinančius sprendimus, o valstybės institucijose kontroliuojančiose statybų sektorių padvelks XXI amžiaus vėjai.