Tačiau nei šiame išaiškinime, nei kituose dokumentuose nė žodžiu neužsimenama apie kitą – 1994 m. liepos 22 d. – KT nutarimą.
Tai, kad apie šį labai svarbų nutarimą niekas nekalba, susidaro įspūdis, jog šį dokumentą norima pamiršti, o gal net ignoruoti.
Trumpai priminsiu priešistorę. Tuometinė TS inicijavo piliečių referendumą „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių bei akcijų ir pažeistos teisėsaugos“ ir pirmą kartą piliečių padedami surinko apie 600 000 parašų.
Tuometinė valdančioji dauguma, kurios pagrindą sudaro LDDP, siekdama, kad referendumas neįvyktų, priėmė Referendumo įstatymo pakeitimus, kuriais buvo apribota Tautos išraiškos valia. Tada TS kreipėsi į KT prašydama išaiškinti, ar Referendumo įstatymo pakeitimai nepažeidžia Konstitucijos.
Tai, kas įvyko prieš dvidešimt metų, aktualu ir šiandien: kaip ir anuomet, taip ir šiandien kalbama, kad negalima rengti referendumo, kuris turėtų ekonominių pasekmių, kad pirmiausia turėtų būti pakeistas vienas ar kitas Konstitucijos straipsnis ir tik tada gali vykti referendumas dėl naujos įstatymo redakcijos...
Nors pakaktų tiesiog prisiminti, ką KT konstatavo savo 1994 m. liepos 22 d. nutarime:
„Konstitucijos 3 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. Neneigiant to, kad piliečiai turi teisę būti informuojami apie referendumu priimamų įstatymų ar jų nuostatų ekonomines ir kitokias pasekmes, įvairūs referendumui teikiamų klausimų vertinimai galimi agitacijos dėl referendumo metu, tačiau tuo negali būti sąlygojamas referendumo skelbimas ir vykdymas. Todėl susiejant teisę skelbti ir vykdyti referendumą ekonominiais klausimais su ekonominės ekspertizės dėl būsimų pasekmių atlikimu yra ribojamos suverenios Tautos galios, o tai prieštarauja Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams.“
Tačiau ir dabar, praėjus dvidešimčiai metų, konservatoriai, Tėvynės Sąjungos nariai, patys inicijuoja Vyriausybės išvadų pateikimą dėl ekonominių pasekmių, nors tai, KT nutarimu, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms.
Be to, tąkart KT aiškiai pasisakė ir dėl to, kaip kai kurie konstitucinės teisės žinovai interpretavo šių metų KT išaiškinimą, – neva šiuo metu piliečių inicijuojamas referendumas galėtų įvykti tik tada, jei bus pakeistas Konstitucijos 148 straipsnio 3 dalis.
Prieš dvidešimt metų tuo klausimu KT pasakė:
„Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia. Referendumo įstatymo papildyto 12 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“, susieja referendumo paskelbimą su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimu. Ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto. Todėl ši nuostata prieštarauja Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams.“
Taigi tada KT vienareikšmiškai pareiškė, kad piliečių dalyvavimas valdant šalį yra ypač svarbi, aukščiausia suverenios galios išraiška ir kad būtent per referendumą turi būti nustatyta tikroji tautos valia.
Praėjus dvidešimčiai metų konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, darbiečiai ir dalis tvarkiečių Seime, sutelktomis jėgomis, darydami dirbtines kliūtis, bando uzurpuoti aukščiausią žmonių valią.
Tai, kad 1994 metų referendumas vyko rugpjūčio 27 dieną, t.y. paskutinį vasaros savaitgalį, turėjo lemiamos įtakos, jog jis žlugo – tąkart prie balsavimo urnų atėjo mažiau nei 50 procentų balsavimo teisę turinčių piliečių ir referendumo klausimui pritarė tik 36 procentai. Akivaizdu: ir dabar parinkta data, birželio 29 d., siekiama to paties – kad šitas referendumas tiesiog neįvyktų.
Vienintelis skirtumas – 1994 metais, kai LDDP paankstino referendumo laiką, numatydama tokį, kuris nepatogus žmonėms, tuometinė Tėvynės Sąjunga, dabartiniai konservatoriai, protestuodami dėl tokios jų savivalės, paliko salę... Kaip matome, partijos, kurios kadaise konfrontavo dėl politinių vertybių, šiuo metu demonstruoja monolitinę vienybę.
Jau žinoma, kad atskirai surengti referendumą kainuos 12 milijonų litų. Šiame kontekste apgailėtinai skamba Darbo partijos deleguotos Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės kalbėjimas apie tai, kad taip elgiamasi tik dėl to, jog žmonės nesusipainiotų – neva jie tokie nesąmoningi, jog nežinos, už ką balsuoja: už referendumą, už prezidentą ar už europarlamentarus. Kai rinkėjas balsuoja už partiją ar prezidentą – jis, suprask, yra sąmoningas, bet kai tik jis paima referendumo biuletenį, jis iškart tampa kažkoks nesusipratėlis...
Taip bandoma įtvirtinti žmonių sąmonėje, kad jie yra minia, kurią reikia ganyti nukreipiant prie vienos ar kitos balsavimo urnos. Taip žeminami ne tik tie, kurie yra už referendumą ir kurių bijomasi, bet ir tie, kurie turi kitokią nuomonę – taip žeminamas mūsų visų orumas.
P.S. Visą nutylimą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą galima perskaityti ČIA.