P. Cvirka vienu metu buvo ir rašytojas, ir Lietuvos išdavikas, ir ideologinis kolaborantas, ir dvasinę rašytojų prievartą vykdęs asmuo. Žmonių, veikiančių prieš valstybę būta visais laikais, ir tikriausiai teisūs tie, kurie sako, kad viešumas jiems tik suteikia galimybę sulaukti dar didesnio nepelnyto dėmesio.
Tačiau atėjo laikas nutraukt P. Cvirką dešimtmečiais gaubusią tylą. Laisvos valstybės piliečiai jau gali skirti ir analizuoti viešų asmenų politines pažiūras ir jų visuomeninę veiklą skyrium nuo jų kūrybos.
Todėl išties metas pasidomėti ir kita, sovietinės cenzūros neviešinta, kolaboranto P. Cvirkos gyvenimo istorija. Tikiuosi, greitu metu tai įvyks, o Vilniuje nebeliks vietos stalininio kirpimo Sovietų Sąjungos propaguotojams. Aš, tiesą sakant, net džiaugiuosi, kad buvau apskųsta, jaučiuosi įvertinta ir tam turiu kelias priežastis.
Visų pirma – tai dar viena galimybė pateikti argumentus savo išsakytiems žodžiams, už kuriuos mane prokuratūrai apskundė P. Cvirkos anūkas, antra – tai galimybė priminti, kad daugelio žmonių sąmonėje P. Cvirka asocijuojasi ne tik su neokupuotos Lietuvos laikais, kuomet parašyta visa jo vertingoji literatūrinės kūrybos dalis, bet ir su jo sąmoninga tarnyste sovietų valdžiai.
Priminsiu – esu kaltinama, kad diskusijos metu pasakiau, jog Cvirka „išdavė savo valstybę, kolaboravo su sovietų valdžia“. Negaliu atsiimti nė vieno iš šių žodžių, nes jie yra ne mano nuomonė, o istoriniai faktai.
Priešiškos nepriklausomos Lietuvos valstybei ir valdžiai pažiūros Cvirkos gyvenime ėmė formuotis nuo pat jo jaunystės. Jis nieko neverčiamas, sąmoningai pasirinko propaguoti bolševikines (taip tuo metu oficialiai vadinosi Komunistų partija) idėjas.
Dar besimokydamas Kauno Dailės mokykloje P. Cvirka savo bendrabučio kambaryje nukabino Vytį ir vietoj jo pakabino kūjo ir pjautuvo simbolį, uoliai koneveikė tikėjimą ir susirašinėjo su Maskvoje leidžiamo bolševikų leidinio „Priekale“ dirbusiais Vincu Kapsuku bei Zigmontu Aleksa-Angariečiu.
P. Cvirka net devynerius metus stengėsi pelnyti komunistų palankumą. 1939-aisiais šis rašytojas iš paprasto sovietų simpatiko jau buvo tapęs atviru Kremliaus penktosios kolonos veikėju.
Sovietams į Lietuvą įvedus okupacinę Raudonąją Armiją, Cvirka įstojo į Komunistų Partiją ir viso labo devynias dienas trukusiuose „fasadiniuose“ rinkimuose buvo išrinktas į marionetinį Liaudies Seimą.
Jis buvo vienas iš penkių to Seimo Prezidiumo narių, pasirašiusių garsiąsias deklaracijas dėl Lietuvos inkorporavimo į SSSR ir valstybinės santvarkos pakeitimo.
Vėliau jis kartu su kitais devyniolika paklusniojo Seimo delegatų, 1940 m. rugsėjį, SSSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, paties Josifo Stalino prašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą – taip nutiesdamas teisinį kelią penkiasdešimt metų trukusiai Sovietų okupacijai.
1945 m. Cvirka tapo Sovietų Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininku ir ėmė taikyti Maskvoje nukaltas ir gulaguose išbandytas rašytojų kūrybos ir saviraiškos pavergimo taisykles.
Valstybės Centriniame archyve išlikusiuose P. Cvirkos vadovavimo Rašytojų sąjungai laikais vykusio Visuotinio rašytojų susirinkimo ir Rašytojų Sąjungos valdybos posėdžių protokoluose užfiksuota, kad pagrindinė P. Cvirkai, kaip rašytojų administracijos vadovui, tuo metu rūpėjusi problema buvo rašytojų „nepersilaužimas“, „Stalino nešlovinimas“ ir „anos“ (t. y. neokupuotos) Lietuvos ilgėjimasis“.
P. Cvirka kategoriškai kreipė B. Sruogą į sovietinę tematiką ir vertė jį aukštinti lagerio pragare išryškėjusias „didelio, tikro žmogaus, tarybinio žmogaus ypatybes“. Dar daugiau, B. Sruogai rašytuose laiškuose jis aiškino, ką, esą, konclageryje turėjęs pamatyti B. Sruoga ir kaip derėtų perrašyti „Dievų mišką“ socialistinio realizmo raiška.
Sunku išmatuoti, kiek tokiu būdu netekome talentų. Pastebėtina, kad priklausymas Rašytojų sąjungai tais laikais rašytojams reiškė dar ir elementarų išgyvenimą (galimybę gauti elektros, malkų, maisto kortelių ir stogą virš galvos).
P. Cvirka nevertino šiandien mums ir man asmeniškai tokios brangios žodžio ir kūrybos laisvės. Jis Lietuvos žmones kvietė pamilti Staliną, kaip skelbėsi mylįs pats. Ta
Stalino meilė mums kainavo be galo brangiai – 130 tūkst. ištremtų žmonių ir 50 metų sovietų sistemos luošinimo, ir tai tik du esminiai skaičiai.
Galbūt kažkam normalu, kad A. Pivoriūnas gina savo šeimos bei senelio garbę. Tačiau gindamas senelio garbę jis galėtų atskirti senelio tarpukario laikais kurtą grožinę literatūrą nuo jo kolaborantinės veiklos po sovietų invazijos. Jis taip pat neturėtų varžyti kitų žmonių teisės sakyti ir tiesą, ir savo nuomonę, ir nekliudomai skelbti viešai žinomus faktus.
Norėčiau A. Pivoriūno paklausti – ar sugebėtų jis nuo stalinizmo nukentėjusių žmonių artimuosius pasikviesti į parką ir prie dar kol kas stovinčio senelio paminklo įtikinamai papasakoti, kokia įspūdinga yra P. Cvirkos 1940–1947 m. rašyta publicistika bei baigiamieji apybraižos „Gruzijos širdis“ akordai? Ar gražiai parke nuskambėtų P. Cvirkos beveik dešimtmetį dainuotos meilės Stalinui žodžiai?
Paminklą, kurio pastatymo idėja kilo 1948 m., o pagal valstybinį užsakymą jis iškilo 1957 m., matau kaip totalitarinės ideologijos pėdsaką mūsų dabartiniame, laisvame ir demokratiškame Vilniuje. Menotyrininkai sutaria, kad šis paminklas – eilinis, menine prasme nevertingas to laikmečio socialistinio realizmo reliktas. Kultūros paveldo sąraše jokios vertingosios šio paminklo savybės nenurodomos.
Tačiau man svarbiausia yra tai, kad paminklas iškilo ne P. Cvirkai-rašytojui, antraip šalia būtų stovėję ir paminklai B. Sruogai bei K. Borutai, kurių romanai „Baltaragio malūnas“ ir „Dievų miškas“ nuo 1945 m. buvo uždrausti. Kaip žinia, cenzūros taisyti ir pertaisyti skaitytojus jie pasiekė tik šeštajame pereito amžiaus dešimtmetyje, taigi po J. Stalino mirties.
Paminklas P. Cvirkai yra paminklas, dedikuotas politiniam veikėjui, sovietinės sistemos sraigteliui ir propaguotojui.
Sovietų motyvai iškelti vienus rašytojus ir į šešėlį nustumti kitus buvo aiškūs, nes reiškėsi jie ne tik Lietuvoje, o ir Latvijoje, Estijoje, o vėliau – ir Vengrijoje bei Čekoslovakijoje. Juos įvardydamas Česlovas Milošas vartojo metaforą „pavergtas protas“. Sovietų motyvus, beje, reikėjo paremti tankų jėga. O kiek tankų reikia Jūsų sakomai tiesai palaužti ir paversti melu?
Vilniuje stovintis P. Cvirkos paminklas vis dar rodo, kad mūsų inteligentijos naikinimo ir prievartos mašina, kurios gilus randas sąmonėje žeidžia mus, išgyvenusius, sustiprėjusius, ir galinčius nusikratyti prievartos ženklų, vis dar bando nugalėti ir apsimesti sava. Ar tikrai ji mums sava? Paklauskite jaunuolių, dalyvavusių „Misija – Sibiras“. Jie puikiai atsimena, kaip atrodo ten likusiųjų kapinės.
Atėjo laikas prievartautojo atvaizdo nebelaikyti savo namuose. Laikas simboliškai P. Cvirkos ant sienos pakabintą kūjį ir pjautuvą pagaliau atgal pakeisti į Vytį arba savo vaikų, kuriuos kasdien kantriai mokote nemeluoti nuotrauką.
Jei norime prisiminti istoriją, kviečiu apsilankyti Laisvės kovų ir okupacijų muziejuje. Ten ne tik galima pajusti laikmečio dvasią, bet ir savo akimis pamatyti, kaip buvo susidorojama su jai nepaklususiais.
Tiesą ir laisvę laikau be galo svarbiomis, pamatinėmis, gyvenimo vertybėmis. Todėl manęs negąsdina nei P. Cvirkos anūko skundai, nei prokuratūros tyrimas.
Nusikaltimas yra ne tiesa, o melas. Vertybė yra laisvė, o ne prievarta ir padlaižiavimas. Todėl džiaugiuosi, kad gyvenu laisvoje šalyje, o ne prievarta primesto melo eroje, kad galiu laisvai reikšti savo nuomonę ir remtis faktais, o ne Kremliaus sukurptomis doktrinomis.
1957 metais, o juo labiau P. Cvirkos taip mylėto ir šlovinto Stalino valdymo laikais, šitie žodžiai ir diskusijos man būtų kainavę 10 ar 25 metus lagerio Sibire.
Džiaugiuosi gyvendama šiandien, dienomis, kuomet žydi laisvė. Tiesos aš nebijau.