Paulė Kuzmickienė. Kaip sovietai pamiršo iš Lietuvos išsivežti nepasitikėjimą

Prisiminiau seną istoriją iš savo vaikystės, kuri mano gyvenime paliko itin gilų įspaudą. Sovietiniai laikai, pradinės klasės. Istorijos pamoka, mokytoja pasakoja apie Spalio revoliuciją. Klausia ar žinome, kad Spalio revoliucija yra mums svarbiausias įvykis, o Leninas yra mūsų kovotojas už gerovę?

Pakeliu ranką, nes savaitgalį buvau pas močiutę, todėl gerai žinau atsakymą. Patikslinu mokytojai, kad mes esame Vasario 16-osios Lietuva, o Lietuvos gynėjas ir kovotojas už gerovę buvo močiutės brolis partizanas.

Galima nutuokti, kokį pokalbį mokytoja vėliau turėjo su mano tėvais. Po to tiek tėvai, tiek močiutė kuriam laikui pritilo. Neliko nei šeimos tremties, nei Lietuvos istorijos pasakojimų. Ir apie tikėjimą, ir bažnyčios lankymą buvau perspėta mokytojai nepasakoti. Bet jau buvo per vėlu. Patys kalti namiškiai, kad širdyje užkūrė laisvės ir maišto ugnį.

Per tą pamoką išmokau ne apie Leniną. Ir net ne laikyti liežuvį už dantų. Išmokau apie pasitikėjimą. Pasitikėjimas yra santykis tarp piliečių ir vadžios. Jei iš vienos pusės jo nėra – nebus ir iš kitos.

Pasitikėjimo jausmą laisvoje šalyje paprastai pajuntame iš artimiausiųjų, mamos ir tėčio. Vėliau jis stiprėja darželyje, mokykloje. Atsimenu mamos žodžius, kad pasitikėjimas yra susietas su atsakomybe. Jei tavimi kažkas pasitiki, pečius nejučia užgula atsakomybės našta – nenuvilti, pateisinti lūkesčius.

Šiandien mes laisvi, bet nepasitikėjimas liko. Kodėl jo okupantai neišsivežė su paskutiniais sovietinės technikos vagonais?

Kodėl mūsų emigrantai pagrindine savo išvykimo priežastimi laiko nepasitikėjimą mūsų valstybe?

Mano atrodo, grūdant nepasitikėjimą į sovietinį traukinį, jis mutavo ir lyg niekur nieko išlipo per kitą pusę naujomis formomis.

Leiskite paaiškinti.

Per kiekvienus viltingus Seimo, savivaldos ar prezidento rinkimus mus užplūsta pakili nuotaika. Po jų, kai išrinktieji nebesilaiko savo pažadų, pasitikėjimas išnyksta. Virsta toksišku jausmu – ar dėl tokios Lietuvos kovojom?

Nepasitikime Seimu, kuris kėsinasi į mūsų uždarbį, pensiją, pašalpas ir vartojimo laisvę.

Nepasitikime Vyriausybe, kuri, nepasitarusi su žmonėmis, paleidžia etatinį mokytojų apmokėjimą, reformuoja kompensuojamų vaistų tvarką.

Galų gale nepasitikime savivaldybe, kuri vienašališkai kerta medžius, rekonstruoja parkus ir neklausia, ko mes norime.

Nepasitikėjimo priežastis yra labai paprasta – mes nepasitikime, kai nepasitiki mumis. Pasitikėjimas veikia tik su atgaliniu ryšiu.

Jei valstybė bando atverti demokratijos vartus tik formaliai, piliečiai puikiai jaučia valstybės nepasitikėjimą – tai juos nuvilia.

Kaip susigrąžinti pasitikėjimą? Esu tikra, kad tą galime pasiekti kartu – kurdami bendrą gerovę ir įsitraukdami į valstybės valdymą.

Kas yra bendra gerovė? Mano manymu, tai kokybiškas prieinamas mokslas nuo pat ankstyvo amžiaus, rūpestis neįgaliųjų įtraukimu į darbo rinką ir gyvenimą (pritaikytos mokymo įstaigos, judėjimo galimybės mieste ir kita), šeimos politika, sprendžianti darbo ir motinystės iššūkius, pagalba auklėjant vaikus ir prižiūrint senyvus tėvus, sprendžianti vienišų žmonių problemas.

Piliečių įtraukimas į valstybės valdymą – tai tikrasis dialogas, kuriame visuomenės klausomasi, įsiklausoma į patarimus ir siekiama bendro sutarimo kokiu keliu geriausia eiti ar kokį projektą įgyvendinti. Suprantu, kad viskas ne taip paprasta, kaip skamba. Nesakau, kad nebus iššūkių. Tačiau reikia baimintis ne dėl jų, o dėl nepasitikėjimo vieni kitais.

Šiandien pati turiu dukrą. Gyvenu laisvoje Lietuvoje. Viliuosi, kad dukrai neteks matyti okupacijos ir bijoti garsiai per pamoką pasakyti, ką galvoja. Bet taip pat giliai širdyje tikiuosi, kad ji visada garsiai sakys tiesą. Net jei ji nepatogi. Apie partizanus, valdžią, mokytojus ir laisvę. Tai ir yra tikrasis pasitikėjimas.