Paulė Kuzmickienė. Tūkstantis dr. Antano Trimako laisvės bilietų

Visame pasaulyje yra žinomi Pasaulio teisuoliai – olandų verslininkas ir diplomatas Janas Zvartendijkas ir japonų konsulinis pareigūnas Chiune Sugihara. Jie, gyvendami ir dirbdami diplomatinėje tarnyboje Lietuvoje išgelbėjo tūkstančius žydų, suteikdami tranzitines Olandijos ir Japonijos vizas. Tačiau nedaug kam žinoma, kad jie savo veiklos nebūtų galėję vykdyti, jei ne svarbūs Lietuvos valstybės pareigūnai.

Kalbant apie Teisuolius ir geros širdies žmones, II pasaulinio karo metais gelbėjusius žydus, labai svarbu rasti balansą – pagerbti to nusipelniusius, tačiau pernelyg neišryškinti kažko konkrečiai, nenustelbiant kitų.

Mano minimų svarbių pareigūnų buvo daug. Galima sakyti, kad išvien dirbo Lietuvos valstybė – nuo Prezidento iki laisvai samdomo konsulato darbuotojo. Nesumenkindama kitų žmonių indėlio, šiandien noriu pakalbėti apie tris Lietuvos valstybės konsulato darbuotojus. Nes būtent jie prieš 80 metų padarė šį tą įstabaus.

Prieš 80 metų, rugsėjo 9 dieną Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas. Po vos 8 dienų sostinę užėmė sovietų kariuomenė. Šios aštuonios dienos buvo ypatingos. Per jas generalinis konsulas dr. Antanas Trimakas sovietų ir nacių persekiojamiems piliečiams išdavė tūkstančius „gyvybės vizų“ – leidimų išvykti iš šalies ir išvengti gresiančios mirties.

„Gyvybės viza“ buvo dokumentas, tiesiogine žodžių prasme gelbėjęs gyvybes. Tai buvo oficialus dokumentas, pasirašytas konsulo ir suteikiantis teisę žmogui išvykti iš šalies neliečiamam. Neretai viena „gyvybės viza“ dažnai išgelbėdavo kelis žmones. Ji būdavo dedama ant paso, kuris išduodamas visai šeimai.

Per kelias dienas Lietuvos diplomatas dr. Antanas Trimakas ir du ištikimi darbuotojai iš nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos gniaužtų išplėšė daugybę lenkų ir žydų šeimų.

Po sovietinės kariuomenės įžengimo prasidėjo suėmimai ir represijos. Ir nors pabėgėlių vizų išdavimas tapo visiškai neįmanomas, konsulato darbuotojai sugalvojo kitą būdą padėti žmonėms. Konsulato patalpos buvo mažytės. Tačiau net ir dvi nedidelės lovos tapo prieglobsčiu sostinės inteligentams (ypač universiteto profesoriams) nakčia.

Priglausti besislepiančius buvo grėsmingai pavojinga dar ir dėl to, kad vienas pagrindinių sovietų represijų vykdytojų Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vladislavas Merkulovas apsistojo būtent tame viešbutyje, kuriame buvo įsikūręs konsulatas. Drąsių darbuotojų ir konsulo tai neįbaugino. Jų neišgąsdino nė vos už kelių metrų balkone pastatytas kulkosvaidis.

Atskiro paminėjimo verti konsulato darbuotoja Birutė Verkelytė-Fedaravičienė ir sekretorius Viktoras Čečėta. Birutė ne tik talkino išrašinėdama leidimus pabėgėliams, bet per visą savo gyvenimą pasižymėjo teisuoliška veikla. Ji, būdama dar studentė, pirmoji parodė pavyzdį auditorijoje atsisėsdama kartu su žydų studentais (tuo metu tai buvo smerkiama).

Po darbo konsulate ji persikėlė į Kauną, kur nacių okupacijos metais slėpė žydus. Tuo tarpu V. Čečėtos likimas buvo skaudus. Jis dėl savo veiklos buvo išsiųstas į Sibirą, tapdamas turbūt pirmuoju represuotu žydus, lenkus gelbėjusiu diplomatu. Iš tremties sugrįžo, pagyvenęs Vilniuje išvyko į Kazakstaną ir daugiau žinių apie Čečėtą neturime.

Skirtingais duomenimis, trys konsulato darbuotojai padėjo pabėgti nuo pražūties mažiausiai tūkstančiui žmonių (jei skaičiuotume jų šeimų narius, tada skaičius išauga kelis kartus). Kadangi neišliko to meto konsulato archyvų, neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek žmonių buvo išgelbėta, kiek tarp jų buvo lenkų ar žydų. Akivaizdu tik viena – Lietuva tuo metu buvo vienintelė valstybė pasaulyje, išdavinėjusi „gyvybės vizas“. O tai – nuostabaus žmogaus, dr. Antano Trimako nuopelnas.

Eidami Vilniaus Gedimino prospektu, sustokite prie 20 numeriu pažymėto namo. Čia prieš aštuonis dešimtmečius buvo įsikūręs „Švento Jurgio“ („St. George“ arba tiesiog vadinto „Žoržu“) viešbutis. Čia labai trumpai, bet itin reikšmingai savo veiklą vykdė Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas. Šiandien apie jį mena kankinys šv. Jurgis, su šarvais, raitas ant balto žirgo ir ietimi smeigiantis slibiną. Simboliška, tiesa?

Šią savaitę kreipiausi į Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisiją prašydama nepamiršti dr. Antano Trimako, Birutės Verkelytės-Fedaravičienės, Viktoro Čečėtos, nepamiršti Vilniaus konsulato ir tinkamai įprasminti tas 8 nepaprastai drąsias, tūkstančio laisvės bilietų dienas.

Netruksime sulaukti daugiau informacijos iš istorikės Vitalijos Stravinskienės apie Lietuvos Respublikos generalinio konsulato veiklą Vilniuje, Vilniaus tyrėjų stipendija šiemet paskirta būtent šiai temai. 2019-ieji metai Vilniuje pavadinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato metais.