Bejėgiai, pasmerkti, jauni ir senukai, ką tik gimę kūdikiai, čia pat vagonuose mirštantys iš bado. 1941–1953 metais iš Lietuvos ištremta dešimtys tūkstančių vaikų. Mažos širdelės kentėjo vagonuose, matė mirštančius aplink, paskui šaltyje Sibire vaikystę praleido paniekinti, su tremtinio etikete.
Istorikų teigimu, su sovietinėmis represijomis iš viso susidūrė ar nuo režimo rankos žuvo 456 tūkst. Lietuvos gyventojų. Kas trečias suaugęs žmogus, kas antras vyras, kas aštunta moteris ir kas penkioliktas vaikas tapo režimo auka.
Per pirmąjį 1941 m. trėmimą išvežti visų tautybių Lietuvos gyventojai (lietuviai, rusai, lenkai, žydai), o operacijos „Vesna“ metu bei kituose pokariniuose trėmimuose deportuojami buvo tik lietuviai. 1948 m. tremtiniai lietuviai sudarė net 49,2 proc. visos Sovietų Sąjungos tais metais ištremtų žmonių.
Ne be reikalo sovietų ideologas, vienas komunistų vadovų Michailas Suslovas, pokario metais „rūpinęsis“ mūsų šalimi, žadėjo, kad „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Ši vizija liko neįgyvendinta, ją nutraukė budelio Stalino mirtis.
Pagrindinis sovietų okupacinės valdžios tikslas buvo sunaikinti Lietuvos suverenumą, gimtąją kalbą, religiją ir patriotizmą. Šios represijos buvo nukreiptos ne į pavienių žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, kultūrinė įtaka.
Tremtys atėmė iš Lietuvos daug puikių ūkininkų, amatininkų, darbininkų, politikų, rašytojų, mokslininkų, kultūros darbuotojų. Lietuva buvo sunaikinta, apvogta intelektualiai, o šių nuostolių neįmanoma apskaičiuoti.
Net ir toli nuo namų išvežti lietuviai stengėsi išlaikyti žmogiškąjį orumą, neprarasti krikščioniškojo tikėjimo, tautinės savimonės, istorinės atminties. Net lageriuose, kuriuose susibūrimai buvo draudžiami, prižiūrėtojams nepavyko užgniaužti kultūrinės kalinių veiklos. Rizikuodami bausmėmis jie švęsdavo religines ir tautines šventes, susirinkdavo į šv. Mišias, burdavosi apie labiau išsilavinusius kalinius, dvasininkus. Net ir tremtyje lietuviai stengėsi nelikti tik pasyviomis aukomis. Jie ir sudėtingomis sąlygomis stengėsi pakeisti savo gyvenimo sąlygas, siekė geresnio darbo, išsilavinimo savo vaikams.
Jie norėjo gyventi, bet ne visiems, įsodintiems į gyvulinius vagonus, pavyko išsaugoti gyvybes. Ne visiems pavyko grįžti. Gaila, bet sugrįžus jie vėl patyrė išbandymus, vadinti „banditais“, girdėjo raginimus „grįžti atgal, niekas čia jūsų nelaukia“, rado jau užimtus namus, kuriuose gyveno juos išdavę kaimynai arba apskritai nieko apie tremtį negirdėję žmonės.
Širdis džiaugėsi, kai skaičiau, jog Rūtos Šepetys knyga apie trėmimus į Sibirą pasirodydavo vis naujoje šalyje, išversta į dar vieną kalbą. Tai leido ir nieko apie tamsiąją sovietų imperijos istorijos pusę negirdėjusiems žmonėms sužinoti apie baisumus, kuriuos patyrė ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos.
Ši žaizda niekada neužgis. Ir mes negalime leisti, kad ji užgytų net ir tada, kai neliks nė vieno šių nežmoniškų išbandymų liudininko. Žinodami savo praeitį ir tokią patirtį, labai gerai suvokiame, kokios ateities norime Lietuvai. Prasmingiausias paminklas visoms tremties aukoms yra žmogiškumą ir teisingumą ginanti bei laisvę mylinti Lietuva. Todėl Tautos gedulo ir vilties dienos prasmė negali išblukti iš mūsų atminties.
Su okupantais nekolaboravę ir Lietuvos valstybės neišdavę lietuviai daug kentėjo, tačiau yra rizika, kad ši auka bus užmiršta. Paskatos užmiršti yra įvairios, nebūtinai pačios blogiausios – vieni pasineria į globalias problemas (pvz., neseniai sostinėje žygiavęs jaunimas), kiti į asmenines. Tačiau dažnai Lietuvos valstybė jos piliečiams yra paprasčiausiai nematoma. Tai atsitinka tuomet, kai Lietuvos istorinė atmintis, kultūra ir valstybingumas nėra puoselėjami viešai: valstybę valdantiems politikams tai paprasčiausiai nerūpi, o vietoj valstybingumą simbolizuojančių paminklų statomos kalvelės ar kitokios abstrakcijos.
Todėl šiandien privalome sąmoningai pasirinkti stoti ir kalbėti apie šiuos dalykus, net kai žinome, kad jie bus nepopuliarūs ar senamadiški. Be aukščiausio lygio, neproginio patriotizmo šios atminimo ugnies neišlaikysime. Kiekvieno mūsų ir valdžios rūpestis yra, kad tremtinių auka niekada nebūtų užmiršta.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.