Tokia įvykių eiga griovė SSRS propaguotą mitą apie klestinčią ir problemų neturinčią valstybę. 1972 m. birželio mėn. JAV kongrese nuskambėjo žodžiai esą Kauno įvykiai įrodė, kad Lietuvos gyventojai yra pasiryžę priešintis Rusijai.
Įrašas paneigė bandymus sumenkinti
Ką iš pradžių išgirdo Lietuvos ir SSRS žmonės? Kad susidegino nestabilios psichikos jaunuolis. Tokią žinią mokiniams tų metų gegužę perdavinėjo mokyklų vadovai ir mokytojai. Nežinau, kiek jų patys tikėjo, ką sako, bet daugelis ir tada suvokė, kad tai melas.
Tik po dešimtmečių Lietuva išgirdo, kad R. Kalantos užrašų knygelėje liko įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Tai paneigė visus bandymus vaikiną paversti tiesiog hipiu ar šizofreniku.
Bandymas šią auką tapatinti su hipių judėjimu buvo naudingas ir komunistų partijai, ir KGB. Ir Kaune buvo daug žmonių, kurie nesuprato ir nemėgo ilgaplaukių hipių.
R. Kalanta jokioms organizacijoms, vienijančioms hipius, nepriklausė. Kaip teisme liudijo vienas įvykių dalyvių Vytautas Kaladė, niekas ir eisenoje nešūkavo „Tegyvuoja hipiai!“. Pripažinti, kad jaunuolis susidegino protestuodamas prieš okupacinę santvarką, KGB ir komunistų partija negalėjo.
Tačiau siekis susideginimą paversti hipių manifestu ar psichikos ligonio poelgiu neapgavo kauniečių. Į gatves išėjo ne tik „gėlių vaikai“, bet ir daugiau nei 3 tūkst. demonstrantų. Jų tramdyti pasiųsti draugovininkai, milicininkai, desantininkai. Pastarieji išėjo su ginklais prieš taikius gyventojus.
Aukų buvo daugiau
Norėčiau atkreipti dėmesį į kitus faktus. Per demonstraciją buvo suimta daugiau kaip 400 dalyvių – jie buvo nukerpami plikai, tardomi, mušami guminėmis lazdomis. Daug kauniečių buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų, darboviečių, dešimtims iškeltos civilinės ir baudžiamosios bylos.
Istorikas Kastytis Antanaitis knygoje „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ išsakė įdomų pastebėjimą, kuris man neduoda ramybės. „Gal ir sunku visus reabilituoti ir apdovanoti, nes dauguma 1972 metų gegužės įvykių dalyvių buvo mušami ir persekiojami be jokio teisminio nutarimo, kiti buvo apkaltinti chuliganizmu (…), tačiau nesuprantama, kodėl iki šių dienų niekas neparėmė KGB pjudytų, iš aukštųjų mokyklų, darbo ar net ir Lietuvos išvarytų žmonių. Niekas negrąžins sulaužytų ir valstybinio smurto prislėgtų gyvenimų, vis dėlto 1972-ųjų metų karta nusipelno ne mažesnės pagarbos nei kitos su svetimšalių priespauda kovojusios lietuvių kartos“.
Gal laikas ir šiuos nukentėjusius kauniečius deramai pagerbti už jų drąsą? Paraginkime juos prabilti, ką jie patyrė vien už tai, kad palaikė Laisvės aukuro auką.
Išspardytos gėlės laisvės ilgesio nenumalšino
Laisvės ir laisvo gyvenimo svajonė Kaune pleveno jau aštuntajame dešimtmetyje. Miestiečiai tarsi siurbė Kauno kokteilį, kurio didelę dalį sudarė prieškario laisvės dvasia, o iš laisvųjų Vakarų besiskverbianti jaunimo kultūra griovė sovietinį gelžbetonį.
Jauniems žmonėms reikėjo laisvės, ne tik bitlų muzikos. 1972 metų milicininkai spardė gėles prie R. Kalantos žūties vietos, bet jau negalėjo sutrypti jų laisvės troškimo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.