Paulius Saudargas, Goda Karazijaitė. Šiukšlės laukia pavasario

Speiguotos žiemos džiaugsmai po sniego apklotu paslėpė perpildytų konteinerių vargelius. Tačiau pavasaris neišvengiamai ateis ir su pirmaisiais žiedais išsiskleis ir nauja atliekų krizės banga visu savo vaizdų ir kvapų grožiu.

Negana to, pastarosiomis savaitėmis socialiniai tinklai ir žiniasklaida sumirgėjo gąsdinančiomis istorijomis apie Vilnių užplūdusius graužikus. Bet juk šių ne visiems mielų žvėrelių gausa tiesiogiai proporcinga nesutvarkytų atliekų kiekiui.

Vasarą nutraukus sutartis su sostinės atliekų vežėjais, dėl perpildytų konteinerių buvo susiklosčiusi beveik ekologinė katastrofa, daugeliui priminusi Neapolio atliekų krizę. Juk ir ten italų šiukšlių ir savivaldybių mafijoms nepasidalinus įtakos, kentėti iki namų atslinkusį sąvartyną teko patiems gyventojams. O net ir gerais norais kartais į pragarą kelias grįstas. Vykdant radikalias reformas nieko kito ir negali laukti, kaip tik nestabilumo tam tikrą laikotarpį. Sukandę dantis vilniečiai pralaukė. Atliekas ėmė vežti. Tačiau ar „žaidimas buvo vertas žvakių“?

Ar atliekų išvežimas gyventojams pasidarė efektyvesnis, greitesnis, pigesnis? Negirdėjom. Veža, ir tiek, taip, kaip ir turėtų būti. Tačiau ar sukurtos sąlygos paslaugų kokybei gerėti, o kainai mažėti? Sunkiai įtikėtina. Įvesta dvinarė atsiskaitymo sistema ir dar viena monopolinė savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (VASA).

Ypač liberaliai valdžiai – sprendimas mažų mažiausiai keistas. Juk taip naikinama laisva paslaugų rinka ir konkurencija, paliekant tik vieną vežėją ir tą po biurokratiniu VASA padu. O rinkliava iš gyventojų dabar mokama ne atliekų vežėjams/-ui, o surenkama į savivaldybės biudžetą. Mokėjimo pranešimus gyventojai gauna ne iš paslaugos tiekėjo ar pastato administratoriaus, o iš VASA. Paranku valdžiai, bet ar mums?

Nesame visų valstybinių sektorių privatizavimo ar paleidimo į rinką šalininkai, tačiau šis žingsnis yra atgal. Atgal į miesto politikų valdomos monopolistinės įmonės glėbį. Juk net prabangiosios užstato sistemos administratorius nors praktiškai yra vienas, tačiau teorinės galimybės dalyvauti rinkoje kitiems dalyviams buvo ir yra. Čia nuspręsta kitaip. Negana to, rinkliavos filosofija taip pat neramina. Juk iš jos apmokami ne tik atliekų surinkimo kaštai, bet ir visa likusi su tuo susijusi ir nesusijusi (?!) infrastruktūra: sąvartynų eksploatavimas ir uždarymas, atliekų skatinimo programos ir net liūdnai pagarsėję mechaninio-biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiai.

Ar tikrai taip turėtų būti? Ar gyventojai turi mokėti už valdžios padarytas klaidas investuojant į netinkamą ir nelogišką atliekų tvarkymo infrastruktūrą? Juk, pvz., MBA ar sąvartynas savo esme prieštarauja pačiai atliekų rūšiavimo logikai jų susidarymo vietoje. Juk tikriausiai norėtume, kad mūsų pastangomis atrūšiuotos atliekos keliautų į efektyvų antrinį panaudojimą, perdirbimą (taip mažinant jų išvežimo kaštus), o ne būtų dar kartą rūšiuojamos, o tada sandėliuojamos sąvartynuose, lūkuriuojant deginimo. Ir už visą šią nelogišką grandinę mes turime dar ir susimokėti?

Ar neatsitiks taip, kad atėjus pavasariui ir jau po savivaldos rinkimų gyventojus užgrius reali reformos kaina? Viena vertus, pasibaigs sutartis su esamu atliekų vežėju ir niekas nėra garantuotas, kad paslaugos kaina nekils. Kita vertus, Vilniaus valdžiai (jeigu liks ta pati) ketverių metų kadencijos laikrodukas „nusinulins“ ir gyventojų nuomonė rūpės ženkliai mažiau nei rinkimų išvakarėse. Trečia vertus, atšils orai, nutirps sniegai ir bet koks atliekų vežimo netikslumas paskleis savo kvapų ir vaizdų grožį su aplink lakstančiomis žiurkėmis.

Noras kuo greičiau įsisavinti daugiamilijoninę europinę paramą, statant gigantiškus MBA įrenginius, o vėliau ir deginimo jėgaines, stipriai atitolino tikrojo atliekų rūšiavimo įdiegimo viziją.

Energetinių tinklų ar vandentiekių atveju suprantamas valstybinių įmonių dominavimas, mat šioms paslaugoms vykdyti egzistuoja išvystyta milžiniška infrastruktūra ir reikalingas preciziškas patikimumas, nors atsirandant naujoms technologijoms ir tai keičiasi. Tačiau atliekas iš gyventojų vežti į sąvartynus teoriškai ir šiandien gali bet kas, turintis bent vieną tam tinkamą automobilį. Tai kodėl neatverti šios paslaugos sąžiningai rinkos konkurencijai? Tik reali konkurencija skatina kainos mažėjimą ir paslaugos kokybę. Tai elementari ekonominė logika.

Kalta ne vien Vilniaus valdžia. Strateginės klaidos atliekų tvarkymo sektoriuje įsuko mus į užburtą ratą. Siekiant vystyti iš tiesų žalią žiedinę ekonomiką, didžiausias dėmesys turėtų būti skirtas pirminiam rūšiavimui atliekų susidarymo vietoje. Išmanūs, atliekas sveriantys konteineriai galėtų būti nors ir brangi, tačiau efektyvi priemonė. Juk depozitinės taros sistema taipogi nepigi, tačiau taros surinkimo procentai viršijo lūkesčius. Vadinasi gyventojus galima paskatinti rūšiuoti, pritaikius atitinkamą atlygio sistemą. Šiuo atveju laiku įvesta nuolaidų ir baudų sistema, priklausomai nuo atliekų išrūšiavimo laipsnio prie daugiabučių, būtų įpratinusi gyventojus atsakingai elgtis su savo atliekomis.

Tačiau noras kuo greičiau įsisavinti daugiamilijoninę europinę paramą, statant gigantiškus MBA įrenginius, o vėliau ir deginimo jėgaines, stipriai atitolino tikrojo atliekų rūšiavimo įdiegimo viziją. Pirma, MBA kažkodėl neveikia taip, kaip turėtų veikti. Gyventojai dažnai piktinasi dėl skleidžiamų kvapų ir galimos oro taršos, o kur dėti atrūšiuotas atliekas – taip ir nesurasta. Vietoje efektyvaus panaudojimo žaliavų perdirbimui didžioji dalis „atrūšiuotų“ atliekų tiesiog sandėliuojama įmonių teritorijose ir, matyt, laukia būti sudegintos. Kuriems galams tada rūšiuoti patiems gyventojams, jei darbo rezultatų likimas – dar vienas perrūšiavimas ir krosnis. Išskyrus užstato sistemą, daugiau Lietuvoje praktiškai nėra paskatų gyventojams rūšiuoti. Kokią kultūrą mes kuriame?

Mūsų siūlymai:
- investuoti į pirminį rūšiavimą atliekų susidarymo vietoje;
- plėsti užstato sistemą į visas technologiškai įmanomas taros ir pakuotės rūšis;
- nacionaliniu lygiu skatinti realų atliekų perdirbimo verslą (taip ženkliai mažinant atliekų išvežimo kaštus);
- palaipsniui pildyti MBA funkciją atliekų perdirbimu ir efektyviu antriniu panaudojimu;
- kol dar įmanoma, mažinti būsimų/ galimų atliekų deginimo jėgainių Vilniuje ir Kaune pajėgumus (minimizuojant atliekų poreikį);
- būtinas Aplinkos apsaugos sistemos pareigūnų daug intensyvesnis ir ankstesnis bendradarbiavimas su Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir prokuratūra, tiriant bylas, susijusias su atliekų tvarkymu. Tegul „šiukšlynų milijonieriai“ su nerimu laukia STT pareigūnų skambučio į duris!