Žinių visuomenėje juk derėtų savomis smegenų rievėmis perkramtyti net plačiai atkartojamus naratyvus ir tikiu, kad net modernieji ateistai tokiam teiginiui neprieštaraus. Užsitraukdamas jų nemalonę, drįsiu pakramtyti keletą naratyvų apie tikėjimą. TĄ tikėjimą, apie kurį kalba bažnyčiose tikėjimo influenceriai ir kurį mums paliko Jėzus Kristus.
Mėgstama teigti esą „Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės“. Tokiais ar panašiais žodžiais koziruojami bet kokie vieši dvasininkų pasisakymai bet kokiais valstybės ir jos piliečių klausimais. Nieko nestebina, kad mokesčių, sveikatos ar LGBT+ teisų klausimais iš ekranų mus moko ne tik ekonomistai, verslininkai ar psichologai, bet ir stilistai, floristai, gyvenimo būdo vadybininkai ir kitokie top-influenceriai.
Tačiau vieša dvasininko nuomonė – tai jau neleistinas kišimasis į politiką! Mes atvira širdimi like'inam, share'inam ar hate'inam Tapiną ir Užkalnį, Valatką ir Šalčiūtę, tačiau krūptelime išvydę kokį arkivyskupo, klebono ar vienuolio žodį, šliaužiantį didžiosios medijos paraštėse, lyg kokį bomžą Vienos pokylyje. Piktinamės ar apsimetame nematą, lyg jo čia neturėtų būti.
Pasidavę šiai provokacijai net visai dešinieji politikai ima atsižegnoti nuo Bažnyčios, kaip valstybės sąrangos dalies ir vertybinių gairių šaltinio. Atspirties tuomet ieškoma valstybingumo istorijoje, Laisvės kovos ir Sąjūdžio versmėje. Šias versmes torpeduoti išdrįsta tik marginaliniai antiinfluenceriai paleckiai ir vanagaitės. Nūdienos aktyvistai užmiršta, kad jų modernusis ateizmas galimai tėra komunistinio ateizmo reinkarnacija. Sovietinis užkratas, su kuriuo ir kovojo visi minėti herojai.
Tikėjimo laisvė sovietmečiu buvo lygiai taip pat apnarstyta geležiniais retežiais kaip ir valstybingumo laisvė. Bažnyčios gyvenimas buvo butaforinamas ir priagentuojamas kaip ir ta pseudosavarankiška respublika LTSR. Rezistencijoje ir galiausiai Sąjūdyje katalikų tikėjimas buvo neatsiejamas ramstis. Tačiau: „revoliucija suryja savo vaikus“ – aktyvaus tikėjimo tradicija ir dvasininkija jau laisvoje valstybėje stumiami į paribius. Prisiminkime Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, kuri telkė bebaimius rezistentus, teikė viltį laisvės išsiilgusiems piliečiams ir buvo langas į pasaulį. Ilgus metus buvusieji nepriklausomos valstybės idėjos influenceriais šiandien moderniųjų ateistų yra grūdami į belanges celes.
„Pas mus tikėjimo laisvė!“ – iškilmingai deklaruojama dar viename moderniojo ateizmo naratyve. Kas galėtų nesutikti? Tačiau pagrindinė šio gražaus lozungo potekstė, kad „tikėjimo laisvė“ – visų pirma yra „laisvė nuo tikėjimo“. Niekas nedraudžia tau tikėti, tačiau prašome savo tikėjimo „nepiršti“ tiems, kurie galbūt (gerai padirbėjus per medijas) rinktųsi apskritai netikėti. Vėl valstybė supriešinama su Bažnyčia.
„Man nepatinka kunigas, todėl aš į bažnyčią neinu“, – proziškai tėškia pradedantis modernusis ateistas, tuoj dėl visa ko priduriantis: „Aš tikiu Dievą, tačiau juo tikiu pasislėpęs kamputyje ir Bažnyčia man nereikalinga.“
Viena vertus, taip primetamas atsisakymas pripažinti kunigą kaip sielovados specialistą. Modernieji ateistai šiandien nemirktelėdami išpažįsta savo sielos klystkelius psichologams ir psichoterapeutams, samdo gyvenimo būdo vadybininkus ir sveikos gyvensenos guru, veda vaikus mokytojams (kurie net ir negaudami deramo atlyginimo iš pašaukimo privalo būti geri specialistai), tačiau pripažinti, kad dvasininkas yra lygiai taip pat mokytas, diplomuotas ir sertifikuotas sielovados specialistas, atsisakoma.
Kitas šio naratyvo variklis dirba vis pildomas kunigų pedofilijos ar panašiais Bažnyčios skandalais. Suprask – kas jie tokie, kad aiškintų man, kaip gyventi, jei patys tokie. Tačiau vadovaujantis tokia pačia logika turėtume atsisakyti kariuomenės kokiam kariui persišovus koją, dėl gydytojo klaidos uždaryti ištisas ligonines, o gal apskritai uždaryti visą valstybę atradus kokio politiko interesų konfliktą. Kunigas – viso labo žmogus, ir jei dėl savo asmeninių savybių jis vis dėlto mums nepatinka, pamirštame, kad į Bažnyčią einame ne dėl kunigo, o visų pirma dėl savęs ir Dievo, kurį savyje stengiamės atrasti.
Antra, mes į Bažnyčią einame dalintis ir skleisti savo tikėjimą, sustiprinti tikinčiųjų bendruomenę ir tikėjimo idėjas savo asmeniniu indėliu. Panašiai juk ir laisvos valstybės neturėtume, jei laisvės idėją būtume puoselėję tik savo kampučiuose. Tačiau atėjome! Atėjome į Sąjūdžio mitingus, atėjome ir matėme, kaip ten atėjo dar dešimtys tikinčių ta idėja, dar šimtai, tūkstančiai, šimtai tūkstančių! Sudėję krūvon savo tikėjimus tapome didele jėga. Štai to ir bijo modernieji ateistai ir veikia „skaldyk ir valdyk“ principu.
Labiausiai siera dvokia naratyvas „jei tu krikščionis, tai tu – Putino draugas“, mat šį naratyvą labai skatina pats Kremliaus propagandos malūnas. Bedama pirštu į Vengriją, tuo pat metu patogiai nematant Lenkijos. Pirštu rodoma į gudriai sukonstruotus Kremliaus propagandos naratyvus, užmerkiant akis į pastarąjį, kuriuo Putinas ir siekia suskaldyti Europą, nutolinti ją nuo tikėjimo. Juk Europos civilizacija yra, visų pirma, krikščioniška civilizacija. Bet kuris ne tik ausis, bet ir akis turintis krikščionis mato kruvinas Putino rankas po karų Gruzijoje ir Ukrainoje ir jokio krikščionio jame nemato. Leisti tapatinti krikščionybę su Putinu gali tik aklas ateistas. Net moderniam ateistui tai turėtų būti gėda.
Subtilesni išvestiniai naratyvai dažnai kvestionuoja vertybių sistemas ar ideologijas apskritai. Bažnyčios socialinis mokymas ar bet kokia tradicinė vertybių sistema, o ir išvestinės ideologijos – laikoma modernaus pasaulio atgyvena.
„Pasaulis keičiasi – keičiasi ir vertybės, požiūriai, sprendimai“, – primeta modernieji ateistai. Tačiau kiekvienu atveju išradinėti dviratį toli gražu nėra modernu. O ir vanduo pilamas ant to paties Kremliaus propagandos malūno: „Abejok daugiau“, – nuolat kviečia mus Rytų kaimynas. Jei gyveni ten, Vakaruose, – abejok tuo, ką rodo žiniasklaida, abejok savo politikais, abejok partijomis, abejok viskuo. Na, žinoma, jei gyveni Rusijoje, tikėk – tikėk tuo vienodu mitu, kurį rodo visos TV, tikėk vieninteliu mesiju Putinu.
Tokia dviveidystė juk turėtų būti akivaizdi ir moderniesiems ateistams. Tačiau jie lyg bandos avinėliai kartoja proputinišką maldelę: „Nėra vienos tiesos. Abejok!“ Nebetikėk Dievu, o jei tiki – tikėk tik savo celėje ir nedemonstruok, nes tai nemodernu. Tikėk tik laisve, abstrakčia laisve. Laisve nuo visko: nuo religijos, nuo tiesos, galiausiai nuo pačios laisvės. Neturinčia fundamentalios vertybių sistemos minia lengviau manipuliuoti. Lengviau suvilioti trumpalaikiais tikslais ir po žingsnelį vesti klystkeliais. Lengviau sudominti ekonominiu tikslu, patraukliais lyderiais, laimėjimo perspektyvomis. Svarbūs, bet trumpalaikiai tikslai užgožia vertybinį horizontą lyg medžiai miške ir neturint vertybinio kompaso lengva paklysti.
Paskutinis manipuliatorių objektas – asmenybės. Asmenybes, deklaruojančias krikščionišką požiūrį, stengiamasi marginalizuoti. Jei nepakanka ar neveikia „prorusiškumo“ korta, pasitarnauja vietiniai antipodai. Pavyzdžiui, kadencijos pradžioje idealiu moderniųjų ateistų taikiniu tapo LVŽS frakcijos nariai, deklaratyviai užėmę prokrikščioniškas pozicijas.
Tačiau pasirodė (kam dar nebuvo aišku), kad Naisių dvarelis toli gražu ne ant krikščioniškų pamatų stovi, o pagonybė (greta krikščionybės) Krivių Kriviui visai prie širdies, kaip ir prie veido. Bet toks požiūris su Katalikų bažnyčios pozicija gana radikaliai kertasi. Atskiros (nemažos) studijos reikėtų norint šiame kontekste aptarti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikus ir peripetijas, tad tai atidėkime.
Pabaigai – aktualija. Nemažai influencerių pradžiugo gavę kvietimus į išrinktojo Prezidento Gitano Nausėdos inauguraciją. Ir nuėjo. Ir net selfinosi su Prezidentu. Nepriklausomai nuo to, kad jis ką tik su pirmąja ponia viešai žegnojosi Aušros Vartuose.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.