Susizgribo mat Konstitucinis Teismas, kad „skubos darbą velnias renka“ ir konstatavo, kad stumiant reformą anuomet ypatingos skubos tvarka buvo pritaikyta neteisėtai.
Valdantieji puolė interpretuoti, jog problema formali, tai formaliai ir spręsim – užteks perbalsuoti tą patį iš naujo, tik lėčiau. Grupelė opozicijos parlamentarų registravo pataisas, siūlančias išplėsti urėdijų skaičių, pasigirdo balsų, rodančių reformos ydas ir raginančių grįžti į ikireforminę situaciją.
Tačiau posakis „į tą pačią upę du kartus neįbrisi“ galioja abiem kraštutinumams. Atleidus dalį miškininkų, reorganizavus atskiras 42 įmones į vieną ir tam išleidus krūvą pinigų ir laiko, grįžimas į pradinę situaciją neatrodo logiškas. Juolab, kad ir tuomet reformos kritikai pripažino miškų sektoriaus problemas, tik siūlė kitus modelius.
Tačiau valdantieji elgtųsi labai trumparegiškai, jei nepasinaudotų auksine proga patobulinti reformą, kurios pradines teorines insinuacijas jau dvejus metus lyg laboratoriniai triušiai kenčia miškininkai, o ir visa Lietuva, nes miškas – visų mūsų turtas. Minėtas kontekstas yra puiki proga pasidairyti, ar viskas taip jau tobula miškų sektoriuje.
Pirmiausia apie tą pagrindinį turtą – medžius. Jautrioje poreforminėje situacijoje naujam laikotarpiui net šešiais procentais padidinta kirtimų norma sukėlė didelį rezonansą visuomenėje.
Įvykių vertinimo viešojoje erdvėje skalė svyravo nuo ketinančių prisirakinti prie medžių aktyvistų, fotografuojančių kiekvieną kirtimą, iki ciniško jų gretinimo su Garliavos įvykių dalyviais; nuo kaltinimų vieniems dalyvaujant stambiųjų medienos perdirbėjų sąmoksle iki kaltinimo kitiems dalyvaujant urėdų sąmoksle.
Seime atsakingi valdininkai ilgomis skaičių ir grafikų lentelėmis bandė pagrįsti padidintą kirtimų normą. Viskas nutilo. Tačiau liko klausimas, ar tikrai geriausia didinti kirtimus, kai medienos kaina krenta dėl padidėjusių kirtimų Europoje, kur dėl medžių ligų šalys yra priverstos kirsti medžius ir taip į rinką mesti daugiau pasiūlos. Ar ne protingiau būtų paauginti savo produkciją iki geresnių laikų?
Dar aštriau šis klausimas pakimba paviešintos STT išvados šviesoje, kur sakoma, kad Vyriausybė, keisdama medienos pardavimo taisykles, sudarytų sąlygas stambiesiems perdirbėjams pigiai pirkti perteklinius kiekius medienos ir po to nesąžiningai ją perparduoti.
Kitas, beje, daug svarbesnis turtas už medžius yra žmonės. Miškininko profesija visada Lietuvoje buvo gerbiama ir populiari. Kažin kodėl miškininko profesiją pastaraisiais metais universitete pasirinko kelis kartus mažiau studentų? Kažin kodėl daug miškininkų emigravo dar net neprasidėjus reformai?
Nes įsivyravo nežinomybė ir netikrumas dėl ateities. Ne sistemos vadovybei, o pačiam miškininko profesijos prestižui buvo suduotas skaudus smūgis. Tai palietė tūkstančius šeimų. Ar sumažėjo atlyginimų žirklės sistemoje? Ar jau suformuota ta centrinė komanda, kuri ir buvo reformos vinis – centralizuoti valdymą vienos urėdijos rankose. Ne, nesuformuota: žmonės atleisti, o nauji nepriimami, nors laiko praėjo daug. O likę įmonės darbuotojai – užversti popierių kalnais, nes dokumentų valdymo sistema neįdiegta.
Ar jau nupirktos naujos uniformos miškininkams (nors senos jau nebegalioja)? Ne – pirkimai nepradėti. Negana turinio dalykų, yra klausimų ir dėl naujojo sistemos įvaizdžio. Pavyzdžiui, kur žadėta atnaujinta interneto svetainė ar naujas įmonės logotipas?
Tai klausimai, kuriuos pats laikas būtų užduoti, iš naujo svarstant miškų reformos įstatymą ir ar tikrai juos uždavę ir negavę atsakymų turėtume likti prie formalaus perbalsavimo?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.