Petras Čimbaras. Atliekų sistemoje tvyro chaosas – siūlome išeitį

Atliekų tvarkymo mokestis – galvos skausmas savivaldybių gyventojams, iki šiol neišspręstas valstybės mastu.

Vyriausybės nutarimu, visoms šalies savivaldybėms buvo rekomenduota nuo 2017 m. sausio 1 d. taikyti pakeistas vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles. Naujovė, kuomet įmoka už komunalines atliekas atskirta į pastoviąją bei kintamąją dedamąsias, įnešė daug chaoso, nesusipratimų, o galiausiai – gyventojų pasipiktinimų, naujų ar didesnių mokesčių.

Ne paslaptis, kad savivaldybės galimai ėmė piktnaudžiauti joms suteiktomis teisėmis tvarkyti komunalines atliekas, dėl ko buvo apmokestintas negyvenamas nekilnojamasis turtas, nesudarius sutarčių su gyventojais ir neužtikrinus komunalinių atliekų išvežimo paslaugos rašomos sąskaitos ir t. t. Gyventojai siuntinėjami iš vienos įstaigos į kitą, stinga informacijos, laiku neapmokėjus sąskaitų skolos perduodamos jų išieškojimo bendrovėms, o tiesa, matyt, slypi „kažkur anapus“...

Būtent dėl šio chaoso kartu su kolega, Seimo nariu Andriumi Palioniu užregistravome Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektą, kurio tikslas – Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinti, jog komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara (pastovioji dalis) gali būti nustatoma atsižvelgiant tik į gyventojų / darbuotojų skaičių konkrečiame nekilnojamojo turto objekte.

Mes siūlome įtvirtinti, kad rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą būtų nustatomos atsižvelgiant tik į savo nuolatinę gyvenamąją vietą registravusių gyventojų ar darbuotojų skaičių nekilnojamojo turto objekte. Siūlome, kad įstatymas įsigaliotų nuo 2020 m. sausio 1 d.

Rodos, neturėtų kilti abejonių dėl to, kad nekilnojamojo turto paskirtis, plotas ar objektų skaičius nėra ir negali būti susijęs su susidarančių komunalinių atliekų kiekiu, juk patalpos pačios savaime nešiukšlina. Akivaizdu, kad atliekų kiekis priklauso nuo to, kiek fizinių asmenų gyvena ar dirba konkrečiame objekte. Todėl esu įsitikinęs, kad šiuo metu galiojanti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara prieštarauja proporcingumo, nediskriminavimo principams, kiek tai susiję su galimybe komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarą sudaryti (nustatyti) atsižvelgiant į nekilnojamojo turto paskirtį, plotą ar objektų skaičių.

Mokslininkai nepateikia kokių nors aiškių ir neginčytinų rekomendacijų, kaip racionaliai apmokestinti komunalinių atliekų tvarkymą, kuriomis galėtų vadovautis valstybių vyriausybės, reglamentuodamos procesą, ar savivaldybės, priimdamos atliekų tvarkymo sistemos plėtros ir apmokestinimo sprendimus.

Lietuva socialine prasme turi tam tikrų ypatumų – emigravus nemažai daliai darbingų gyventojų, vyraujanti socialinė grupė tapo pensinio amžiaus gyventojai, tai ypač ryšku kaimiškosiose savivaldybėse. Todėl politiškai įmanoma priimti tik gana konservatyvius, jokiu būdu nepažeidžiančius šios socialinės grupės interesų, sprendimus.

Užregistruoti minėtą projektą mane paskatino žmonių išsakytas nepasitenkinimas. Su tokiu susidūrėme ir Molėtų rajono savivaldybėje, tikiu, kad taip vyksta ir kituose šalies miestuose. Sąskaitos „užprogramuotos“ augti, priklausomai nuo savivaldybės administracijos sprendimų. Pateiksiu ir konkretų pavyzdį, kai sąskaitas už atliekų konteinerius ir šiukšlių išvežimą gauna net tie gyventojai, kurie neturi sutarčių.

Ydinga ne tik pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema, bet ir pačių atsakingų institucijų nenoras padėti, paaiškinti gyventojams, kodėl, už ką, kiek jie privalo mokėti.

Petras Čimbaras

2018 m. sausio mėnesį į mane kreipėsi vienos Molėtų rajono sodų bendrijos gyventojai, kurie, nesudarę sutarčių su įmone, neturėdami komunalinių atliekų konteinerių gavo sąskaitas už 2017 m. Pradėjus ieškoti teisybės, paaiškėjo, kad Vyriausybės „iš viršaus nuleista“ tvarka savivaldybėms tvarkyti komunalinių atliekų išvežimą yra nekontroliuojama. Tuometinis LR aplinkos ministras raštiškai atsakė, kad „Aplinkos ministerija savivaldybės priimto sprendimo dėl vietinės rinkliavos ar įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pakeisti negali“.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taipogi „informavo“, kad įvertinti, ar pagrįstai yra išrašomos sąskaitos už komunalines atliekas, turi įgaliojimus rajono savivaldybės administracija.

Sodininkų skundą išnagrinėjęs atmetė ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyrius... Skundas dėl UAB „Molėtų švara“ ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos galimo neveikimo atmestas kaip nepagrįstas, o žmonėms pasiūlyta kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

Rankų nenuleidome – raštu buvo kreiptasi į Molėtų rajono savivaldybės administraciją, iš kur gautas atsakymas, kad „savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo tvarkyti mokesčių, įmokėtų į UAB „Molėtų švara“ atsiskaitomąją sąskaitą, todėl sodininkai turi kreiptis į UAB „Molėtų švara“. Taip pat rajono savivaldybės administracija raštu kreipėsi į UAB „Molėtų švara“ dėl komunalinių atliekų surinkimo ir sutvarkymo sutarties sudarymo su sodininkų bendrijos nariais, ir nurodė priimti sprendimą dėl išrašytų sąskaitų už 2017 m., bei apie tai informuoti sodų bendrijos pirmininką. Šis raštas gautas 2018 m. liepos 27 d., tačiau iki šiol sodininkai iš UAB „Molėtų švara“ jokio atsakymo negavo.

Visa ši situacija tik įrodo, kad ydinga ne tik pati komunalinių atliekų tvarkymo sistema, bet ir pačių atsakingų institucijų nenoras padėti, paaiškinti gyventojams, kodėl, už ką, kiek jie privalo mokėti. Siuntinėjimas iš vieno kabineto į kitą – ne problemų sprendimo būdas, o tik netinkamas požiūris į žmogų, negebėjimas ar nenoras padėti, patarti.

Kita medalio pusė – neskubama sudaryti sutarčių su naujais vartotojais, o vietoje to didinami mokesčiai sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Tad komunalinių atliekų tvarkymo sistema yra ydinga, ją būtina tobulinti, skaidrinti, viešinti, keisti. Tikimės pritarimo Seime mūsų projektui.