P.Gylys. Sveikatos apsauga neturi virsti verslo rūšimi

Pagaliau prasidėjo rimta diskusija sveikatos apsaugos klausimais. Kadangi antivalstybiškai nusiteikę, Seime ir už jo ribų aktyviai veikiantys rinkos fundamentalistai šioje diskusijoje sąmoningai klaidina visuomenę, turiu paaiškinti tikrą padėtį akcentuodamas teisinį problemos aspektą.

Pradėsiu nuo citatos. Pacituosiu LR Konstitucijos 53-ąjį straipsnį, kuris skamba taip: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“ (paryškinta mano – P.G.). Taigi, jeigu mūsų šalyje būtų gerbiama Konstitucija, jeigu joje galiotų teisės viršenybės (rule of law) principas, jeigu būtume demokratiška šalis, – mums valstybė garantuotų tikrai nemokamą gydymą valstybinėse gydymo įstaigose.

Tačiau Lietuvoje nėra įprasta gerbti Konstituciją. Kaip ir nėra politinės tradicijos laikytis priesaikos, duotos padėjus ranką ant Konstitucijos. Kaip vienas mūsų prezidentas yra pasakęs, konstitucija nėra šventa karvė, o priesaika daugeliui tapo viešos veidmainystės apraiška. Išsiskiriame ir tuo, kad nematome ryšio tarp Konstitucinių principų ir mūsų realaus kasdieninio gyvenimo. 

Paaiškinsiu. Mūsų realus gyvenimas būtų kitoks, jeigu mes gerbtume savo Konstituciją. Tuomet save demokratine vadinančioje šalyje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo, mūsų gyvenimo kokybė būtų aukštesnė net ribotų nacionalinių išteklių sąlygomis. Dabar tie kuklūs ištekliai naudojami neracionaliai, ir nesąžiningai. Pagaliau ir neteisėtai. Konstitucija įpareigoja valstybę iš viešųjų išteklių garantuoti nemokamą gydymą. Tačiau Konstitucijoje nieko nesakoma apie privačią sveikatos apsaugą. Išeitų, kad Konstitucijoje ji nėra draudžiama. Vadinasi, privati medicina mūsų šalyje gali būti. Tačiau neegzistuoja konstitucinis įsipareigojimas išlaikyti privačias poliklinikas ir ligonines iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tiesa, yra akivaizdus konstitucinis įsipareigojimas užtikrinti nemokamą sveikatos apsaugą valstybiniame sektoriuje. Pagal Konstitucijos logiką valstybiniame sektoriuje turėtų būti naudojamos valstybės biudžeto, o privačiame sektoriuje – privatūs medicininių paslaugų gavėjų pinigai. 

Kadangi Konstitucijos dvasios mes nesuvokiame, nes esame nuolat klaidinami, privatūs sveikatos verslo grupių interesai dažnai iškeliami aukščiau viešųjų, nacionalinių interesų. Ir tai yra ryškus interesų konfliktas, kuriame viešas interesas nuolat pralaimi privačiam. Rinkos fundamentalizmo idėjomis prisidengę ir privačių grupių interesus atstovaujantys naujosios, ekskomjaunuoliškos nomenklatūros atstovai pasiekė, kad medicininės paslaugos visur – ir valstybinėse, ir privačiose įstaigose – taptų vis didesne dalimi mokamos. Kitaip sakant, lietuviai „nematuškom“ dideliu laipsniu faktiškai PRIVATIZAVO sveikatos apsaugą, pavertė ją verslo rūšimi. Ji vis labiau tarnauja privačiam, o ne bendram nacionaliniam interesui. 

Ta antikonstitucinė tendencija egzistavo nuolat ir nepriklausomai nuo formalios valdančių politinių jėgų ideologijos. Ir taip vadinamų krikščionių, ir, atsiprašant, socialdemokratų koalicijos „nematė“ antikonstitucinių pokyčių sveikatos apsaugoje. Todėl mes ir patekom į apverktiną padėti medicinos srityje – žmonių (ypač neturtingų) gerovė šiuo požiūriu pablogėjo.

Žmonių sveikata nėra gryna prekė. Ji yra mišri gėrybė, kuri teikia naudą tiek atskiram individui, tiek visuomenei. Tai, kad sveikata turi ryškių viešosios gėrybės bruožų, reiškia, kad ji yra viešojo, nacionalinio intereso sferoje, turi būti valstybės rūpestis. Tai ir paaiškina, kodėl mūsų Konstitucijos tėvai įtvirtino nemokamo gydymo, pabrėžiu, valstybinėse medicinos įstaigose, principą. Tai savo ruožtu reiškia, kad mokesčių mokėtojų pinigai pirmiausia turi būti skiriami šio konstitucinio įsipareigojimo vykdymui. 

Tik vykdant šį įsipareigojimą ir nepasiduodant privačių struktūrų spaudimui mes galime sugrįžti į TEISĖTĄ situaciją medicinoje. Tik tais atvejais, kai ši prievolė yra vykdoma ir kai to reikalauja viešasis interesas, valstybė gali teikti užsakymą privačiam sektoriui. Teikdama tokį užsakymą, ji turi pasilikti teisę kontroliuoti, kaip viešosios lėšos yra panaudojamos. Priešingu atveju, medicina tampa šešėline, neteisėtos ekonomikos dalimi.

Deja, priesaiką valstybei davę Eligijus Masiulis, Remigijus Šimašius, Gintaras Steponavičius ir kiti rinkos fundamentalizmo atstovai mano kitaip. Nerasdami kitų rimtų argumentų, jie kitaip manančius vadina homo sovieticus. Jiems primenu – mūsų Konstitucija yra sukurta ir Tautos referendumu priimta nepriklausomoje Lietuvoje ir joje įtvirtinta didelė dalis Sąjūdžio idealų. Skaitykite Konstituciją iš naujo, ponai. Perskaitę bėkit iš „šešėlio“. Bėgdami kartokite Tautai duotos priesaikos žodžius.

P.S. Suprantama, kad taip toli nuėjus faktinės sveikatos apsaugos privatizacijos keliu, grįžimas į normalią situaciją, nėra paprastas. Medicinos sistemos privatizacija yra įgavusi didžiulį mąstą ir pagreitį. Tačiau naujoji valdančioji dauguma turi suformuoti adekvačią, racionalią padėties medicinoje normalizavimo strategiją. Nors esame opozicinė jėga, tokias daugumos pastangas remsime. O jei opoziciniai konservatoriai su liberalais tokias pastangas torpeduos, mes būsime opozicija opozicijai. Nes nacionaliniai interesai yra aukščiau partinių interesų, o principinių Konstitucijos nuostatų laužymas turi būti pripažįstamas nepriimtinu ir stabdomas. Priešingu atveju kalbos apie Konstitucijos viršenybę, demokratiją, sisteminę gerovę mūsų šalyje tampa neturiningos.