Piotr Gliński. Lenkija sieks Lenkijos kultūros vertybių susigrąžinimo

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija pradėjo nuoseklią ir sąmoningą kampaniją, kuria siekė ištrinti Lenkiją iš Europos žemėlapio. Lenkų tauta turėjo netekti intelektualinio elito, tapatybės ir nepriklausomybės. Naikinimas ir plėšikavimas neaplenkė ir lenkų kultūros. Literatūra, muzika, kinas, teatras, vaizduojamasis menas – visos kultūros sritys patyrė nepataisomų nuostolių, kurie jaučiami iki šiol.

Lenkija per Antrąjį pasaulinį karą neteko daugiausia piliečių, palyginti su prieškariniu gyventojų skaičiumi. Žuvo kas šeštas prieškarinės Lenkijos gyventojas. Neįmanoma įvertinti nuostolio, patirto dėl elito – profesorių, inžinierių, teisininkų, politikų, kunigų, studentų, kultūros žmonių – naikinimo. Jų žūtis ilgiems metams sustabdė naujo intelektualinio ir meninio elito ugdymą ir sulėtino Lenkijos kultūros raidą.

Yra tik viena sritis, kurioje galima bent iš dalies atitaisyti okupacinių pajėgų veiksmais padarytą istorinę žalą – į Lenkija vis dar įmanoma sugrąžinti išvežtas ir nesunaikintas kultūros vertybes.

Karo metais Lenkijoje dingusios vertybės atrandamos visame pasaulyje – tiek viešose, tiek privačiose kolekcijose. Vėlesnės kartos dažnai nežino šių objektų istorijos ir kilmės. Dažnai taip pat nežino, kaip destruktyviai okupacinė valdžia elgėsi su Lenkijos teritorijoje buvusiu kultūros paveldu. Skaičiuojama, kad Lenkija prarado daugiau kaip 516 tūkst. kilnojamųjų kultūros vertybių, vien muziejai neteko apie 50 proc. savo fondų, bibliotekų fondų nuostoliai vertinami 70 proc., palyginti su prieškario metais. Tačiau šie vertinimai neabejotinai yra pernelyg kuklūs, nes kolekcijų ir bibliotekų dokumentacija dažniausiai taip pat būdavo paimama arba sąmoningai sunaikinama.

Nuo pat pirmųjų karo dienų dėl Lenkijos meno kolekcijų varžėsi aukščiausi Trečiojo reicho valdžios atstovai: SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris, liuftvafės feldmaršalas Hermanas Göringas ir okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas. Vakarinėse Lenkijos teritorijose, kurios buvo prijungtos prie Reicho, veikė Göringo įsteigta tarnyba – Haupttreuhandstelle Ost, o iš okupuotų teritorijų sukurtoje Generalinėje gubernijoje veikė specialus Himmlerio įsteigtos organizacijos „Ahnenerbe“ padalinys Einsatzkommando Paulsen, Göringo į Krokuvą atsiųstas specialus įgaliotinis meno kūrinių ir kultūros paminklų inventorizacijai ir apsaugai dr. Kajetanas Mühlmannas, Hitlerio specialusis įgaliotinis fiurerio muziejui Lince įkurti dr. Hansas Posse ir galiausiai pats generalgubernatorius Hansas Frankas, kuris buvo nepatenkintas visų kitų meno vertybių grobimo padalinių veikla.

Vokiečiai sąmoningai laužė Hagos konvenciją, tačiau stengėsi plėšikavimui suteikti teisinį pagrindą. Tiek prie Trečiojo reicho prijungtose Lenkijos teritorijose, tiek Generalinėje gubernijoje buvo išleisti aplinkraščiai ir potvarkiai, sankcionuojantys meno kūrinių paėmimą iš privačių, bažnytinių ir valstybinių kolekcijų. Meno kolekcijų plėšimas buvo precedento neturintis įvykis Vakarų Europoje, to nebuvo kitose okupuotose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose ar Prancūzijoje. Tiesiogiai šioje veikloje dalyvavę žmonės buvo pasirinkti neatsitiktinai – tai buvo tituluoti Vokietijos ir Austrijos istorikai, menotyrininkai ir archeologai, muziejų, universitetų ir mokslinių tyrimų institutų darbuotojai.

Okupacinės pajėgos Lenkijos teritorijoje veikė vadovaudamosi Josepho Goebbelso išreikšta mintimi: „Lenkų tauta neverta vadintis kultūringa tauta.“ Lenkų kultūra taip pat buvo naikinama sąmoningai ją nuvertinant. Vokiečiai siekė įrodyti, kad lenkų kraštuose kuriamas menas yra priklausomas nuo vokiečių meno arba yra menkos savarankiškos meninės vertės. Katalogo Sichergestellte Kunstwerke im Generalgouvernement, kuriame apibendrintas Mühlmanno grupės darbas ir aprašyta daugiau kaip 520 vertingiausių meno kūrinių, rekvizuotų iš Lenkijos kolekcijų, įžangoje galima perskaityti: „Kalbėti apie savarankišką lenkų kultūros raidą istorinių epochų kontekste nėra prasmės. Yra kūrinių, kuriems būdingi vokiški bruožai, yra olandų ar flamandų meistrų kūrinių, kurie savo dvasia ir charakteriu išreiškia ne ką kitą, o vokišką esmę ir vokiečių kultūros galią.“

1939 m. lapkritį į Lenkiją atvykęs dr. Hansas Posse – Drezdeno Gemäldegalerie direktorius ir Hitlerio specialusis įgaliotinis fiurerio muziejui Lince įkurti – ironiškai rašė: „Man pavyko apžiūrėti valstybines ir privačias kolekcijas, taip pat bažnyčios fondus Krokuvoje ir Varšuvoje. Apžiūros metu pasitvirtino mano prielaida, kad, išskyrus Vokietijoje jau žinomus aukščiausios prabos meno kūrinius, t. y. Wito Stwoszo altorių ir Hanso Süsso iš Kulmbacho altoriaus paveikslus iš Krokuvos Švč. Marijos bazilikos, Rafaelio, Leonardo ir Rembrandto kūrinius iš Czartoryskių kolekcijos bei keletą eksponatų iš Varšuvos nacionalinio muziejaus, nėra daug eksponatų, kurie galėtų papildyti Vokietijos tapybos kolekciją.“

Institucionalizuotą ir plataus masto vokiečių plėšikavimą lydėjo dokumentuose neužfiksuotas grobstymas, kurį vykdė aukšti Vokietijos pareigūnai ir jų šeimų nariai, norėdami meno kūriniais papuošti savo darbo kabinetus, namus ir butus. 1944 m. suvokus artėjantį Vokietijos pralaimėjimą ir artėjant Rytų frontui kilo nauja plėšimų banga – pradėjo vogti jau ir eiliniai kareiviai. Taigi, be suplanuotos plėšimo akcijos daug meno kūrinių iš Varšuvos nacionalinio muziejaus fondų ir kitų Lenkijos kolekcijų, taip pat ir privačių, buvo pagrobta ir išvežta į Reichą.

Vokietija buvo ne vienintelė šalis, naikinusi ir grobusi Lenkijos kultūros vertybes. Rytinėse Lenkijos žemėse, įtrauktose į SSRS sudėtį, buvo konfiskuota privati nuosavybė, išplėštos bažnyčios paverstos sandėliais, o meno kūrinius, evakuotus į rytus iš centrinės ir vakarinės Lenkijos, konfiskavo Raudonoji armija. Antrasis sovietų plėšikavimo etapas buvo Rytų fronto puolimas, po kurio sekė trofėjų brigados. Šiuos dalinius sudarė įvairių meno sričių specialistai, o jų užduotis buvo kompensuoti SSRS nuostolius, kuriuos padarė vokiečiai prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad planuota kompensacija virto įprastu brutaliu plėšimu, kuris neaplenkė ir Lenkijos kultūros vertybių. Vokiečių įsteigtas pagrobtų meno kūrinių saugyklas perėmė sovietai. Kai kurie iš šių daiktų vėliau, Lenkijos Liaudies Respublikos laikais, buvo grąžinti kaip „broliškos sovietų tautos“ dovanos, tačiau daugelis jų iki šiol guli Rusijos muziejų saugyklose.

Vokiečių ir sovietų okupantų vykdytas visuotinis ir sąmoningas Lenkijos kultūros vertybių grobimas paliko skaudų praradimo jausmą. Nepaisant to, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios praėjo daugiau nei 80 metų, ši netektis vis dar jaučiama ir kelia skaudulį. Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos tvarkomoje karo nuostolių duomenų bazėje aprašyta beveik 66 tūkst. objektų, kurie yra tik nedidelė bendro 516 tūkst. netektų meno kūrinių skaičiaus dalis. Lenkijos kultūros ministerija nepaliaujamai dokumentuoja, ieško ir siekia susigrąžinti prarastus meno kūrinius, taip tęsdama Lenkijos muziejininkų, archyvarų ir bibliotekininkų, kurie dar 1939 m. rugsėjį pradėjo kaupti kolekcijų, archyvų ir knygų rinkinių nuostolių registrus, darbą. Kultūros ministras pagal specialią programą kasmet skiria lėšų prarastų kolekcijų tyrimams. Nuo 2017 m. ši veikla leido papildyti karo nuostolių duomenų bazę beveik 3000 naujų įrašų apie anksčiau neidentifikuotus Antrojo pasaulinio karo metu prarastus objektus. Duomenų bazėje esanti informacija yra pagrindas karo metu dingusių meno kūrinių paieškai ir vėlesniam jų grąžinimui.

Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos vykdoma restitucijos veikla, taip pat daugybė daugelį metų vykdytų informavimo ir švietimo projektų padeda didinti informuotumą apie karo nuostolius. Apčiuopiamas šios veiklos rezultatas – daugiau informacijos apie galimą ieškomų kultūros vertybių buvimo vietą ir, deja, pavieniai atvejai, kai žmonės patys grąžina savo tėvų pagrobtus kūrinius į jų gimtąsias kolekcijas. Taip pasielgė vienas Vokietijos pilietis, grąžinęs Franciszeko Mražeko paveikslą „Na przypiecku“, kurį Antrojo pasaulinio karo metais iš Spalos rūmų pagrobė jo senelis, tuomet tarnavęs vermachte. 2018 m. pabaigoje į Varšuvos nacionalinio muziejaus kolekciją taip pat sugrįžo raudonfigūrė lekyta – antikinis indas, kurį pagrobė nacių valdžia. Jį grąžino privatus savininkas iš Vokietijos. Savo ruožtu, Drezdeno Kunstgewerbemuseum grąžino Karaliaus Jono III rūmų muziejui Vilanuve kiniško stiliaus rašomąjį stalą ir spintą, kurie po Drezdeno muziejininkų atlikto kilmės tyrimo buvo pripažinti Lenkijos karo nuostoliais.

Nors šie pavieniai atvejai teikia vilčių, negalima pamiršti, kad tai tik maža dalis pagrobtų kultūros vertybių, saugomų ir dažnai paslėptų privačiose kolekcijose. Tik pasikeitus valdžios institucijų požiūriui ir pakeitus teisės aktus tokiose šalyse kaip Vokietija, kur vis dar saugomi ir parduodami per Antrąjį pasaulinį karą pagrobti ir iš Lenkijos išvežti meno kūriniai, šių šalių piliečiai gali būti priversti grąžinti šiuos daiktus į teisėtų savininkų kolekcijas.

Nepamirškime ir garsiai kartokime, kad kultūros vertybių grobimo atvejai neturi senaties termino ne tik etikos ir moralės, bet ir tarptautinės teisės požiūriu. Dėl ypatingo meno kūrinių pobūdžio ir jų nematerialios vertės pagrobtų objektų grąžinimas į vietą, iš kurios jie buvo pavogti, yra tinkamiausia žalos atlyginimo forma, nepriklausomai nuo įvairių kitų sprendimų, tokių kaip žalos atlyginimas, skaitmeninimas ar kopijų darymas. Restitucija yra tęstinis ir nesibaigiantis procesas, ir Lenkijos valstybė niekada nenustos jo siekti. Pastaruoju metu žengiama į naują kultūros vertybių restitucijos sritį, ko pavyzdys yra Vakarų Europos muziejai, kurie grąžina iš kolonijų pagrobtas vertybes į jų kilmės šalis, todėl verta priminti, kad per Antrąjį pasaulinį karą pagrobtų meno kūrinių restitucijos klausimas vis dar neišspręstas.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.