Ypač sukrečiantis buvo jo bandymas paaiškinti, kaip reikia suprasti BVP skaičiavimą išlaidų ir pajamų metodais. Tas tekstas dar kartą patvirtino, kad jo autorius, rodos, niekada realiai nestudijavo ekonomikos, nes nežino bazinių ekonomikos sąvokų turinio. Taip pat ir BVP.
Prisimindamas tą sukrėtimą sau mintyse pasižadėjau parašyti plačiai publikai skirtą tekstelį apie tai, kas yra nacionalinis produktas, kas yra tas bendras vidaus produktas. Kitaip sakant BVP. Tą terminą žino visi, bet mažai kas supranta tos sąvokos turinį. Dar blogiau – daug kas, taip pat ir Darbo partijos savininkas V. Uspaskichas, nesuvokia, kad nežino, kas slypi už termino „bendras vidaus produktas“, ir atitinkamai, negali paaiškinti sąvokos.
Kadangi nesuvokia, kad nesupranta, drąsiai, sakyčiau akiplėšiškai, perša visos šalies auditorijai savo nuomonę. Ir išsiduoda – nestudijavo jis ekonomikos. Tie, kas realiai studijavo, savo kailiu patyrė, kad tai nėra labai paprasta ir kad tam nepakanka virtuvinio mąstymo įgūdžių.
Taigi, kas tas BVP – bendras vidaus produktas? Atsakau: baigtinių prekių masė, pagaminta šalies mastu per metus. Ir tai reiškia, kad į šį rodiklį įeina tik prekės, tik tos gėrybės, kurios gaminamos rinkos sąlygomis ir kurios yra įvertintos pinigais. Jeigu kokia nors gėrybė, žmonių veiklos produktas neturi piniginio vertinimo, jis į BVP neįtraukiamas, neįskaičiuojamas.
Pavyzdžiui, mokinių ar studentų žinių metinis prieaugis ar teigiami pokyčiai sveikatos apsaugoje BVP neatsispindi. Tačiau šiame rodiklyje atsispindi picerijoje iškeptų ir parduotų picų suminė kaina. Pabrėžiu svarbų faktą – pačio žmogaus BVP rodiklyje nėra. Bet ten yra jo sukurti prekiniai produktai. Pica yra, studento nėra.
Simonas Kuznetzas – žmogus, kuris išmokė matuoti BVP iš anksto mus įspėjo – šis rodiklis geras, bet jis nėra pakankamas visuomenės gerovės lygio pokyčiams matuoti. Nes jis dalinis, bet ne sisteminis, gerovės kilimo, arba kitaip – visuomenės turtėjimo indikatorius. Tačiau žmonės, ekonomiką tapatinantys su verslu, į tai dėmesio nekreipė ir nekreipia. Jie ekonomiką tapatina su prekių pasauliu, todėl juos BVP rodiklis visai tenkina.
Kiti įžvalgūs ekonomistai jau senokai yra pastebėję, kad BVP rodiklis turi dar vieną trūkumą – į jį įeina ir tokios prekės, kurios turi žalingų savybių. Pavyzdžiui, rūkalai. O sukeliančios žalą prekės paprastai tik iš dalies kelia visuomenės gerovę. Atkreipkite dėmesį – jei, tarkim, legalizuojami lengvieji narkotikai, azartiniai lošimai ar prostitucija, šis žingsnis padidina BVP ir net papildo valstybės biudžetą. Tai iš vienos pusės gerai. Tačiau nemažai kas mano, kad tai smukdo visuomeninio gyvenimo kokybę, nes atstovauja negatyviąją to gyvenimo pusę.
Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas ir nemažai jo bendraminčių, prie tokių priskirčiau ir save, jau senokai kartoja – BVP rodiklis nėra idealus, nes atspindi tik tą ekonominių gėrybių dalį, kuri kuriama versle. Šio rodiklio absoliutizavimas nėra priimtinas, dar daugiau – jis yra ydingas ta prasme, kad sudarant įspūdį, jog tik rinkoje yra kuriamas turtas, suponuojama mintis, kad viešojo sektoriaus darbuotojai yra, atleiskit, parazitai. Tokia leksika tradiciniame ekonominiame naratyve nevartojama, bet BVP absoliutinimas tokią mintį į žmonių pasąmonę diegia.
Kadangi dauguma viešajame sektoriuje užimtų žmonių nekuria prekių, jie neprisideda prie BVP kūrimo, bet jiems skiriama to nacionalinio prekinio produkto dalis. Todėl ir gali susidaryti įspūdis, kad viešajame sektoriuje dirbantis mokytojas ar gydytojas nėra turto kūrėjai, nors tuo turtu naudojasi. Na, nebent jie dirbtų privačioje, rinkos pagrindais veikiančioje, mokykloje ar poliklinikoje. Tuomet jų paslaugos įgyja prekinę išraišką ir jos įtraukiamos į BVP.
Nemanau, kad atsirastų daug tokių, kas viešai užginčytų mintį, kad VISI mokytojai, dėstytojai ir gydytojai, nepriklausomai nuo to, ar jie užimti viešajame, ar privačiame sektoriuje, teikia visuomenei naudą arba kitaip – kuria gėrybes. Bet tuomet logiška būtų pripažinti, kad VISI jie turtina savo šalį – ugdo žmones ir sveikatina visuomenę.
Skirtumas tarp jų tas, kad vienu atveju jų kuriamas produktas turi viešojo, bendrojo gėrio, o kitu – prekinę išraišką. Pastaruoju atveju mokytojai, dėstytojai ir gydytojai prisideda prie BVP, o pirmuoju jie turtina visuomenę kurdami neprekines, viešąsias gėrybes. Beje, koronovirusas prikišamai mums pirštu baksnoja – sveikatos apsauga yra daugiau viešojo, bendrojo gyvenimo dalis nei verslo rūšis. Palauksim ir pamatysim, ar viruso siunčiami signalai pasieks mūsų visuomenės sąmonę.
Pažangūs, BVP rodiklio trūkumus suvokiantys ekonomistai siūlo įvesti platesnius, sisteminius ekonominės gerovės rodiklius. Kai kurie iš jų jau seniai žinomi. Pirmiausia čia paminėtinas Bendros nacionalinės laimės rodiklis (Gross National Happiness). Kitas, taip pat akademiniuose sluoksniuose gerai žinomas metinio visuomenės praturtėjimo indikatorius yra Tikros pažangos rodiklis (Genuine Progress Indicator). Bendra tarp jų yra tai, kad tie rodikliai apima ne tik BVP, ne tik tai, kas sukuriama versle, bet ir gerovės prieaugį socialinėje, politinėje, teisinėje bei ekologinėje sferose.
Dėl vietos stokos platesnį šių rodiklių pristatymą tenka atidėti ateičiai. Šiame tekste juos miniu norėdamas informuoti Skaitytoją, kad alternatyvos BVP rodikliui egzistuoja. Beje, neseniai paskelbta, kad Islandija atsisako BVP kaip trūkumų turinčio, nesisteminio nacionalinio turto augimo rodiklio.
Šio tekstelio tikslas yra parodyti du dalykus. Pirma, kad nacionalinio produkto problema nėra paprasta ir kad jos supratimas neateina be pastangų. Antra, kad ji turi labai svarbią praktinę reikšmę. Ar nesvarbu, tarkim, mokytojui, dėstytojui žinoti, kad jis nėra išlaikytinis, nes kuria labai svarbią nacionalinio produkto dalį – žmogišką kapitalą? Kuriuo, beje naudojasi ir verslas. Tačiau, jei jis pasiduoda verslininkų diktuojamai logikai kad vienintelis turtėjimo rodiklis yra BVP, jis pats save ima vertinti kaip išlaikytinį.
Jam pačiam ima atrodyti, kad picas kepantis žmogus turi pranašumą prieš jį – studentą „kepantį“ viešojo sektoriaus darbuotoją. Tokio ekonomikos suvokimo pasekmės yra toli toli siekiančios. Ir neigiamos. Jos esmingai prisideda prie viešojo sektoriaus stekenimo politikos. Deja, patys studentą, mokinį „kepantys“ tai prastai suvokia.
Straipsnelį norėčiau užbaigti, mano manymu, vertu dėmesio prisiminimu. Prieš daugiau nei dešimtmetį – tuo metu politikoje nedalyvavau ir dirbau Vilniaus universitete – žurnalistai paprašė manęs padalyvauti eksperimente ir įvertinti tuometinių Seimo narių atsakymus į elementarų ekonomikos klausimą – kas yra BVP. Iš kokio tuzino atsakymų paaiškėjo, kad tik politekonomas Julius Veselka neturi sunkumų apibrėžiant šį rodiklį. Visi kiti „plaukiojo“. Kaip ir šiais laikais Viktoras Uspaskichas. Terminą BVP jie, aišku, žinojo, bet sąvokos turinio nesuprato. Nemanau, kad dabartiniame Seime padėtis yra ženkliai geresnė. Nors kalbama apie pamatinę ekonomikos mokslo sąvoką.
Spauda rašo, politologai patvirtina – gyvename žinių visuomenėje... Bet kaip suprasti turtą, nacionalinį produktą nesam sutarę.
P. S. Gerbiamas Viktorai, nieko asmeniško mano pasisakyme nėra. Tai – tik viešo intereso gynimas. Pirma, turėti ekonomiškai išsilavinusią visuomenę ir, antra, užkardyti manipuliacijas viešąją nuomone.