Savo audringai reiškiamas, gaila, labai chaotiškas, mintis jis išdėstė savo straipsnyje ilgu pavadinimu „Kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybes – tokią ekonomiką propaguoja prof. Gylys ir kiti svieto lygintojai“. Pagrindinis to straipsnio herojus esu aš, o didesniu „naikinančios“ kritikos taikiniu pakeliui tapo ir universitetai.
V. Uspaskichas straipsnį pradeda griausmingai. Cituoju: „Jei mūsų universitetuose tokių dėstytojų (čia jis apie mane – P. G.) yra dauguma, tuomet tokią švietimo sistemą reikia ne reformuoti, o kuo greičiau likviduoti ir ant durų prikalti dvi sukryžiuotas lentas.“ Va taip. Jei mąstai taip, kaip P. Gylys, bet ne kaip V.Uspaskichas, von iš universiteto. O jei universitetas tave dar laiko, tokią įstaigą reikia nedelsiant uždaryti.
Įsismarkavęs p. Viktoras mane išvadino apsišaukėliu profesoriumi, išsiuntė mane į pensiją, nors joje jau esu ir t. t. Toks milijonieriaus dėmesys mano kukliai personai iš dalies yra, tiesa, labai savitas, pamaloninimas – Darbo partijos savininkas, milijonierius skiria dėmesį akademiniam vargetai. Kita vertus, grubus jo rašinio tonas automatiškai reiškia, kad ir aš turiu moralinę teisę vartoti aštresnius, aitresnius pasakymus. Bet nebijokite – „svolačium“, debilu (jūs šiuos epitetus mėgstat) jūsų, pone Viktorai, nevadinsiu. Apsiribosiu aštroka kritika. O kritikuoti jus tikrai yra už ką.
Jei tai, kas pasirodė DELFI, būtų pasakyta kur nors privačioj terpėj, tarp savų „bičų“, į tokius emocijų ir minties pliūpsnius galima būtų nekreipti dėmesio. Tačiau šį tekstą ponas Viktoras publikuoja didžiausiame šalies portale. Ir jis yra jo užmanyto ir realizuojamo ciklo ekonominio švietimo klausimais dalis. Tad tenka ginti viešą interesą turėti skaidresnį, kokybiškesnį šalies informacinį lauką, kuriame nebūtų toleruojamas ekonominis šarlatanizmas.
O dabar pakalbėkim apie pačią ekonomiką. Kurią gerbiamas Viktoras supranta, o negerbiamas Povilas – ne. Taip atrodo pinigais turtingam, iš proletarų į kapitalistus iškilusiam žmogui. Tiesą sakant, labai paslaptingomis sąlygomis iškilusiam.
Poną buržua Viktorą mano publikacijoje labai suerzino tai, kad tame tekste pasisakiau už teisingesnį pajamų ir turto paskirstymą. Konkrečiau – už tai, kad verslas daugiau lėšų skirtų dviem tikslams – adekvačiam atlygiui darbuotojams už jų atliekamą darbą ir geresniam viešojo sektoriaus finansavimui per mokesčius. Nes, nors ir ne visi, kapitalistai vengia daryti tiek viena, tiek kita.
Tai teigdamas, niekada ir niekur nesu sakęs, kad verslas neturi teisės pasilikti dalį sukurto turto investicijoms, verslo plėtimui, o taip pat asmeniniam verslininko ir jo šeimos vartojimui. Nes nei verslo organizmas nei kapitalistas su šeima negyvena iš šventosios dvasios.
Atvirkščiai, ir skirtingai nei Karlas Marxas, aukštai vertinu tuos buržua, verslo atstovus, kurie įdeda daug pastangų, patiria nemažai streso dėl rizikų, kurios kyla valdant kapitalą. Šia prasme aš juos priskiriu turto kūrėjams, žmonėms kurie kuria specifinę, dažnai liekančią nesuvokta turto formą – verslo organizaciją, verslo mechanizmą. Tam, kad organizuotų verslą, jį „užvesti“ reikia geros vaizduotės, tvirtos valios, daug psichinių ir fizinių jėgų ir, kur verslas yra sudėtingas, gero išsilavinimo. Paprastą verslą – perku pigiai, parduodu brangiau – gali vykdyti ir ne genijai, ne verslo mokyklų absolventai.
Čia pat ir skubiai turiu pridurti – samdomi darbuotojai nėra išlaikytiniai. Jie taip pat kuria turtą, todėl jie teisėtai pretenduoja į adekvačią sukurto turto dalį.
Kaip matot, esu nuosaikių pažiūrų ekonomistas. Bet Viktoras iš Kėdainių vis tiek labai rūstauja. Pyksta, nors kalbu apie akivaizdžius dalykus. Pirma, jeigu šykštūs kapitalistai neprisideda prie viešųjų reikalų adekvačiais mokesčiais ir išmintinga makroekonomine elgsena apskritai, šalis gyvens bendrybių tragedijos sąlygomis – nebus gerų kelių, geros, saugios viešosios tvarkos, neturėsim būsimąją darbo jėgą formuojančių gerų mokyklų, kolegijų, universitetų bei geros sveikatos apsaugos sistemos ir t. t.
Apibendrinant – nebus tų dalykų, kurių verslas nepajėgus kurti ir kurie yra kuriami viešajame sektoriuje. Moksliškai kalbant, prastai finansuojamas viešasis sektorius neaprūpina visuomenės, taip pat ir verslo, pakankamu kiekiu ir geros kokybės viešosiomis gėrybėmis. Tokiomis sąlygomis ekonomika normaliai funkcionuoti negali. Ar diplomuotam ekonomistui Viktorui Uspaskichui teko girdėti apie tokią turto rūšį kaip viešosios gėrybės?
Antra, jį labai erzina tai, kad kalbu apie darbuotojų pragyvenimo kainą, apie sąnaudas, būtinas darbuotojui ir jo šeimai išgyventi. Paprastai tariant, jis nepatenkintas, net nelaimingas, kai kalbu apie atvejus, kai darbo užmokestis nepadengia istoriškai susiklosčiusių darbuotojo ir jo šeimos pragyvenimo sąnaudų. O tai reiškia skurdą.
Paaiškinsiu ponui Viktorui paprasčiau, nes anąkart, matyt, dėsčiau savo mintis per daug sudėtingai. Tarkim, yra gaminami batai. Kai jie gatavi ir patenka į rinką, tos prekės gamintojas nori už ją gauti kainą, kuri, pirma, padengia gamybos sąnaudas ir, antra, atneša tam tikrą pelną. Jei sąlygos rinkoje palankios, didelį pelną. Ar jus kaip batų gamintoją tenkintų kaina, kuri nepadengia gamybos kaštų? Aišku, kad ne, atsakytumėt jūs. Bet juk tas pats principas turi galioti ir darbo jėgai.
Pone Viktorai, ne tik batai, bet ir darbo jėga yra turtas, ekonominė gėrybė, kuriai atkurti reikia atitinkamų išteklių. Duotu atveju maisto, drabužių ir kitų reikmenų. Todėl visai natūrali, teisinga ir ekonomiška yra praktika mokėti darbuotojams tiek, kad lėšų pakaktų jų ir jų šeimų pragyvenimui. Taip, mokant atlygį už darbą svarbu atsižvelgti ir į tai, kokia yra darbuotojo kvalifikacija, kaip darbuotojas dirba, ar jo darbas yra našus. Tačiau darbuotojų poreikių ignoravimas yra šykštaus, nes neteisingo, kapitalizmo požymis.
Ekonomisto diplomą turintis ir makroekonominius visuomeninio gyvenimo parametrus suvokiantis žmogus neturi pasiduoti privačiam, mikroekonominiam godumui. Tas nepamatuotas mikrogudročių godumas mūsų šalį privedė prie neigiamų makroekonominių pasekmių – masinės darbingų žmonių emigracijos ir, galų gale, prie darbo jėgos stygiaus, prie viešojo sektoriaus badmiriavimo ir, apibendrintai kalbant, prie mano jau minėtos bendrybių tragedijos.
Dėl tos tragedijos, dėl bendrojo gėrio stygiaus, kenčia visa visuomenė. Kapitalistai taip pat. Tik dauguma jų, kartu su paprasta liaudimi, to reiškinio nesuvokia. Nors kai kurie iš jų turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą liudijančius diplomus.
Kadangi portalai ilgų tekstų nemėgsta, turiu artėti prie pabaigos. Baigdamas ponui Viktorui noriu priminti, kad egzistuoja dvi nežinojimo formos. Pirma, kai žmogus tiesiog nežino ko nors. Nežino, bet žino, kad nežino. Antra, pavojingesnė nežinojimo forma – žmogus nežino, bet nežino, kad nežino. Ir elgiasi taip, lyg žinotų, lyg turėtų teisę kitus mokyti ir net niekinti.
Ponas Viktoras, kaip diplomuotas ekonomistas, turėtų priklausyti pirmajai kategorijai, bet priklauso antrajai. Jo rašiniai rodo, kad jam trūkta elementarių ekonominių žinių. Pavyzdžiui, jis nežino BVP skaičiavimo metodų, jis neskiria pelno ir pelno normos. Bet tomis ir kitomis sąvokomis bando žongliruoti. Ir toks elgesys jį perveda į antrąją – nežinančių, kad nežino – „nežiniukų“ kategoriją.
Keliasdešimt metų praleidau prie knygų visą laiką suvokdamas, kad daug ko nežinau, todėl privalau mokytis. Ypač jei kitus, pirmiausia, studentus, turiu mokyti. Todėl nuolat, visa amžių mokausi. Per tuos dešimtmečius sužinojau nemažai, bet ir dabar suprantu savo nepakankamą žinojimą. Nes ekonomika yra labai plati ir labai sudėtinga žinojimo sfera. Linkiu jums p. V. Uspaskichai, pereiti iš antros į pirmąją nežinojimo kategoriją. Būdami toje pačioje kategorijoje galėtume diskutuoti žymiai produktyviau nei šiandien. Apgailestauju, bet šiandien mes priklausom skirtingoms nežinojimo grupėm.
Stebėdamas V. Uspaskicho veiklą viešojoje erdvėje turiu konstatuoti – jo intelektinis ir moralinis potencialas nėra aukštas, todėl jis neturėtų pretenduoti į ekonomikos korifėjaus vaidmenį ir valstybės gelbėtojo misiją. Neturi jis pakankamų dvasinių išteklių nei švietėjiškai, nei valstybinio bendrojo gėrio kūrimo veiklai.
P. S. Beje, lozungas „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ priskiriamas komunistinei, bet ne tarybinei visuomenei. Tarybiniais, kai kas juos vadina socialistiniais, laikais buvo skelbiamas kitas lozungas – „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą“. Tai, pone Viktorai, irgi reikėtų žinoti.