Kadangi tos bėdos yra grėsmė ekonominiam nacionaliniam saugumui, jų neutralizavimui reikalingi dideli jungtiniai visuomeniniai ištekliai. Jie yra du: pirma, žmonių solidarumas nukreiptas į tų grėsmių neutralizavimą (tai vadinama socialiniu kapitalu) ir, antra, mūsų bendri, viešieji finansiniai ištekliai, kurie didžiąja dalimi formuojami per mokesčių sistemą.
Virusas gerokai apgriovė įprastinę ekonominę tvarką. Taip pat ir viešuosius finansus. Stabdant ar pristabdant verslą, mažėja jo ir ten dirbančių darbuotojų pajamos, mažėja ūkio subjektų perkmoji galia ir, atitinkamai, prekių apyvarta. O tai reiškia, kad į biudžetą surenkama mažiau tiesioginių ir netiesioginių mokesčių.
Per septynis šių metų mėnesius mokestinių pajamų gauta 15 proc. mažiau nei planuota. Taigi, biudžeto pajamos mažėja, tačiau, norint nenumarinti viešojo sektoriaus, tenka jį ir toliau finansuoti iš viešųjų finansinių išteklių. Juk neuždarytsi mokyklų, kolegijų, neišformuosi policijos struktūrų. Bet viešuosiuose finansuose – skylė. Todėl elementaru – tenka skolintis.
Pinigų krizės metų reikia ne tik viešajam sektoriui ar socialinei apsaugai, bet ir verslui. Taip, tam pačiam, kuris taip nenoriai prisideda prie adekvačių viešųjų finansų, paprastai kalbant, biudžeto papildymo. Jis tam, kad galėtų pateisinti savo nenorą prisidėti prie bendrųjų nacionalinių reikalų, net specialius institutus steigia. Ryškiausias pavyzdys – Lietuvos laisvos rinkos institutas. Tačiau virusas jį gerokai pritildė.
Lietuva šias metais jau pasiskolino daug – mažne 4,5 milijardų eurų. Patį skolinimąsi, nori nenori, tenka palaikyti, pripažinti neišvengiamu – jei nenorim valstybės, kaip viešųjų paslaugų kūrėjos, kracho, turim turėti tų paslaugų finansavimo šaltinį. Pinigų spausdinti negalim, belieka skolintis.
Bet nuo čia prasideda problemos. Pirmiausia, ar tikrai mums tiek reikia, ar nebuvo PERTEKLINIO skolinimosi? Rimto paaiškinimo iš Premjero ir finansų ministro lūpų neteko girdėti. Gal buvau neatidus, bet ir Prezidentas ta tema nėra pasisakęs.
Antra, ir tai – dar rimtesnis klaustukas. Ar egzistuoja rimta viešoji biudžetinių pinigų apskritai ir pasiskolintų pinigų panaudojimo kontrolė? O juk ji turi būti privaloma. Juk šie pinigai priklauso mums, Tautai, bet ne ministrui pirmininkui ar finansų ministrui.
Įprastinėmis sąlygomis procesas vyksta pagal Seime priimtą biudžeto įstatymą. Seimas iki detalių nagrinėja ir biudžeto pajamų, ir biudžeto išlaidų straipsnius. Biudžeto pajamų ir išlaidų strutūra yra užtvirtinta įstatymu. Bet virusas ir po to sekusi ekonominė sujauktis sukėlė chaosą ir biudžeto politikoje.
Stebint iš šalies susidaro toks įspūdis, kad milijardų eurų likimas nerūpi Seimui – nei jo Pirmininkui, nei valdantiesiems, nei opozicijai. Keleto nedrąsių pyplelėjimų netraktuočiau kaip rimtos, adekvačios reakcijos į ektraordinarinę situaciją. Kas iš politikų sušuko „miau“? Kas sušuko: dėmesio – mūsų pinigai, galimai, švaistomi, dalinami po stalu?
Kas gali paneigti tai, kad mūsų pinigus parceliuoja skirdami ne pagal principą – daugiausia ir greičiausia jų gauna tie, kuriems jų tikrai ir labiausiai reikia, o ne tie, kas arčiau valdžios, ne tie, kas geriausiai pažįsta „otkatų“ sistemos labirintus . Visi žino, kad mes esam bujojančios korupcijos šalis. Todėl įtarimams esama pagrindo...
Nors padėtis yra beprecedentė, valdžia yra „atsipūtusi“, atsipalaidavusi. Kai kurie jos atstovai atostogauja po mėnesį ir daugiau. O juk padėtį galima prilyginti karui. Tačiau mūsų valstybės „generolai“ valstybės kareiviams sako: jūs pakariaukit, o mes, „karo vadai“, pailsėsim...
Maža to, valdžia nesiteikia nuolat informuoti apie paskolintų pinigų kiekį ir jų panaudojimą suvereno, t. y. Tautos. Galima sakyti – kapų tyla tuo klausimu. Nors pagal konstitucinę, demokratišką tvarką valdžia suvereną informuoti privalo.
Tautos, suvereno nelabai domina smulkmenos, detalės, tačiau kai viešųjų lėšų naudojimas tampa valstybės paslaptimi, tai kelia įtarimą, kad už tos tylos sienos, galimai, vyksta piktnaudžiavimas. Kuris turi savo vardą – „korupcija“. Valdžia – Seimas ir vyriausybė – kaip suvereno atstovai turi jausti pareigą išsklaidyti šiuos įtarimus. Tačiau to nedaro. Gal dėl nesupratimo, gal dėl tingumo, bet gal ir dėl to, kad turi ką slėpti.
Krizė dar nesibaigė, ji tęsis. Ir manyti, kad skolintais pinigais pavyks ne tik užkamšyti visas dėl tos krizės atsiradusias skyles, bet ir užganėdinti artimų valdžiai grupės ponų norus, yra netoliaregiška. Todėl būtina viešai diskutuoti apie iššūkius, su kuriais susiduria mūsų viešieji finansai, apie protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą tvarkant biudžeto reikalus. Juk krizė nesibaigs kartu su rinkimais. Dėl to būtų nedora elgtis pagal principą – „Po rinkimų nors ir tvanas“.
Gali būti taip, kad viešųjų finansų nesuvokimo sąlygomis ši valdžia elgiasi ciniškai pagal principą – ko nesurinkom per mokesčius, pasiskolinsim. Ir su kaupu. Kad galėtume sudaryti iliuziją, jog viskas valstybėje gerai. Juk jei mokyklos, teisėsauga ir t. t. yra finansuojami, gauna suplanuotus pinigus, žmonėms susidaro įspūdis kad viskas yra gerai, situacija yra normali.
Jei dvaro, t. y. deep state, ekspertai ir žiniasklaida neinformuoja visuomenės, kad ta laikina gerovė yra palaikoma didžiuliais skolintais pinigais, ir kad reali situacija ekonomikoje yra krizinė, valdžia gali ramiai laukti rinkimų – juk tai, kad drastiškai padidėjo valstybės skola ir kad už tai mums visiems teks iš bendros, nacionalinės kišenės teks grąžinti vis didesnes sumas ir mokėti vis didesnes palūkanas, jie sužinos gerokai vėliau.
Visa tai sakau kaip keinsistinės krypties ekonomistas. Sakau suvokdamas, kad krizės metu be skolinimosi neišsiversime. Nes reikia nenumarinti badu viešojo sektoriaus ir palaikyti visuomenės perkamąją galią, padėti išgyventi ne tik įmonėms, įstaigoms, bet ir šeimoms. Tačiau rūpestį kelia bereikalingu paslapties šydu pridengta, parlamentiškai nekontroliuojama biudžeto skolinimosi ir išlaidų politika, kuri, pirma, gali reikšti korupcinę praktika ir, antra, neproporcinagai realioms reikmėms didintų valstybės skolą ir jos aptarnavimo kaštus iš mūsų bendrų pinigų.
O juk tai mūsų bendri – ne premjero S. Skvernelio ir ne finansų ministro Viliaus Šapokos privatūs – pinigai. Viešieji finansai turi būti vieši. Ir gerai paskaičiuoti.