Tada tokio, mano manymu, tikrai ne mokslinio, bet propagandinio instituto įsteigimas katutėmis buvo pasitiktas nemažos dalies intelektualų, filosofų, maniusių, kad jo atsiradimas užkardys grįžimą į tarybinę praeitį, kurio, jų tuometiniu matymu, visa širdimi trokšta tarybinė nomenklatūra.
Mano, kaip politekonomo, matymas buvo kitoks – objektyviai prasidėjęs ydingos tarybinės sistemos griuvimas grėsė virsti kita blogybe – revoliuciniu laukinio kapitalizmo instinktų įsigalėjimu. Ėjimas necivilizuoto, teisiškai ir moraliai nekontroliuojamo pradinio kapitalo kaupimo keliu stūmė mus į situaciją, kai ir buvę komunistai, ir save patriotais vadinantys apimti egoizmo ir godumo ekstazės įsitrauks ne į objektyviai būtinos privatizacijos , bet purvinos, amoralios prichvatizacijos lenktynes.
Nesuprantant makroekonominių vykstančių procesų pasekmių, kilo didžiulė grėsmė, kad per greitą laiką išsilaisvins kriminalinės jėgos ir jos perims nemažą dalį nacionalinio turto. Nors gebėjimų jį valdyti jos neturi... Trumpai tariant, man politekonomui buvo aišku, kad revoliucinis ėjimas į laukinį kapitalizmą, bet ne į mišrią skandinaviško tipo ekonomiką mums atneš žalą vertintiną dešimtimis milijardų litų. Sveiko proto žmonės turėtų pripažinti – taip ir atsitiko.
LLRI atsirado kaip Vakarų libertarų, o vėliau ir vietinio stambaus kapitalo finansuojamas darinys. Tam institutui, skirtingai nei akademiniams ekonomistams, pinigų ir galimybių išeiti į viešąją erdvę niekad nestigo. Niekad ten nekilo ir pasaulėžiūrinių abejonių dėl savo skleidžiamos rinkos fundamentalizmo ideologijos. Nes ta ideologija, ypač jos aksiomatika, grįsta daugiausia tikėjimu. Tikėjimu, kad tik egoizmas yra varomoji ekonomikos jėga, kad konkurencija yra vienintelė racionali ekonominių santykių forma ir t. t.
Priminsiu, kad mokslas visada siejamas su abejonėmis, su savikritišku mąstymu, orientacija į tiesą, kokia ji bebūtų. Tuo tarpu grynosios, tik tikėjimu grįstos, ideologijos šalininkai saviktikritikos vengia kaip velnias kryžiaus. Jiems svarbiausia yra išlaikyti tikėjimą. Kalbu, aišku, apie ekonominį tikėjimą.
Manau, yra pagrindo teigti, kad ideologine prasme ši didžiulę propagandinę galią turinti organizacija yra tapusi ekonominės mados monopolininke šalyje – viešojoje erdvėje matoma ir girdima beveik vien tik rinkos evangelija.
Mišrios ekonomikos idėja, kuri ekonomiką pristato kaip viešojo ir privataus sektorių sintezę, yra užgniaužta. Užtenka trumpai pasekti tai, ką transliuoja LRT ir kiti meinstryminiai žiniasklaidos centrai, ką mums aiškina bankų ekspertai, ir tuo lengvai įsitikinsite. Kitų ekonominių pažiūrų žmonės, labai duozuotai, į viešumą išleidžiami tik tam, kad būtų palaikoma idėjų konkurencijos, demokratijos regimybė.
LLRI instituto ir kitų rinkos evangelistų veikloje matau dvi viešojo blogio atmainas. Pirma, šie žmonės mums bando įskiepyti, ir jiems sekasi, požiūrį, kad rinka, kitaip tariant, verslas apima visą ekonomiką. Tai neteisingas požiūris, nes ekonomika apima visas žmonių veiklos sferas, kuriose naudojami riboti ištekliai ir kuriose tenka spręsti ekonominį uždavinį – siekti geriausio santykio tarp siekiamos naudos ir panaudojamų išteklių sąnaudų.
Vadovaujantis neteisinga rinkininkų prielaida, kad tik verslas kuria turtą, daroma išvada, kad viešasis sektorius yra švelniai tariant išlaikytinis, o grubiai išsireiškiant – parazitas. Todėl visi viešajame sektoriuje užimti – mokytojai, gydytojai ir pan. – turi būti dėkingi verslininkams ir nepretenduoti į didesnę nei gauna nacionalinio produkto dalį.
Kadangi rinkos evangelizmą išpažįstantys žmonės nežino, ar apsimeta, kad nežino, kas yra viešosios gėrybės (public goods), jie apie jas nekalba. Nors tos gėrybės – teisingumas, saugumas, viešoji tvarka ir pan. – sudaro esminę visuomenės gerovės dalį. Ir jos nėra nemokamos plačiąja to žodžio prasme, tos gėrybės yra kuriamos panaudojant ribotus darbinius, piniginius ir kitus išteklius. O tai reiškia, kad tos gėrybės yra ekonominės ir, vadinasi, yra reikšminga nacionalinio turto dalis.
Tapatindami ekonomiką ir rinką, tie žmonės daro ir kitą, su pirmąja susijusią, fatališką klaidą – jie nepripažįsta teigiamo, kuriančio valstybės vaidmens ekonomikoje. O juk be valstybės, kaip bendrojo gėrio kūrėjos, sisteminė visuomenės gerovė yra neįmanoma. Vartodama vien versle sukurtas prekes, bet neturėdama bendrąją gerovę užtikrinančių viešųjų gėrybių – teisingumo, saugumo ir t. t. – visuomenė, taip pat ir kapitalas, neišgyventų.
Taip, tiesa, kad mūsų valstybė daugeliu atveju nesusidoroja su savo misija, tačiau tokią padėtį nemažu laipsniu galima paaiškinti tuo, kad mes valstybę kaip institucijų visumą smaugiam tiek ideologiškai, tiek finansiškai. Dar daugiau – mes ją psichlogiškai atakuojame, niekiname. Neapykanta valstybei Lietuvoje įgavo sunkios politinės patologijos formą. Nors jau keletą dešimtmečių garsiai šaukiu: „Niekinama valdžia ilgainiui tampa niekinga valdžia.“ Nieks negirdi.
Turime ne niekinti, bet kritikuoti valstybės institucijas, valdžią, mokyklas, universitetus ir kitus viešojo sektoriaus darinius už jų REALIAS klaidas. Bet neturime jų smaugti ideologiškai ir finansiškai. Viešojo sektoriaus finansavimas turi būti adekvatus, o ne pigiausias. Pigiausia valstybė kaip ir pigiausi batai gali būti prastos kokybės.
Vakaruose pažangūs ekonomistai dažnai naudoja terminą „Vudu ekonomika“ (Voodoo economics). Vudu yra dalies afroamerikiečių iš senosios tėvynės atsivežta religijos forma. Joje yra nemažai magijos elementų. Pažangūs ekonomistai „vudu“ terminą taiko tais atvejais, kai nori pasakyti, kad kokioje nors – paprastai tokiais atvejais kalbama apie neoliberalizmą, libertarizmą – doktrinoje ar ekonominės politikos praktikoje yra daugiau magijos nei mokslo.
Mano įsitikinimu, mūsų rinkos evangelistus galima priskirti vudu ekonomikos kategorijai. Nes , kaip minėta, magijos jų pažiūrose yra daugiau, gerokai daugiau nei tikro mokslo. O kai magija, bet ne į kartais ir nemalonią tiesą orientuotas mokslas ima vyrauti ekonominius sprendimus priimančių politikų galvose, šalis patiria milžinišką, milijardus eurų siekiančią žalą ir regresuoja. Kas gali paneigti, kad tai vyksta mūsų šalyje?
P. S. Esu mokslo žmogus, priimu argumentuotą kritiką. Jei kas nors iš LLRI ar komercinių bankų ekspertų turi kontrargumentų, į juos galėčiau atsakyti kitoje publikacijoje.