Ir mano profesijos atstovai, ir šalies elitas atsakė spengiančia tyla. Nereagavo nei akademiniai ekonomistai, nei viešojoje erdvėje patogiai įsikūrę bankų ekspertai, nei žiniasklaidos numylėtiniai Laisvosios rinkos instituto atstovai. Ta tyla tebesitęsia nepaisant mano pakartotinų pastangų klausimą dėl ekonomikos sampratos įvesti į ekonominį naratyvą. Bandau dar kartą.
Iš dalies tą nereagavimą į intriguojantį klausimą galima paaiškinti, mano manymu, neteisinga nuostata, kad ekonomikos samprata yra grynai filosofinė, praktinės reikšmės neturinti problema. Kad tai netiesa, bus matyti iš žemiau dėstomo teksto.
Visgi manau, kad egzistuoja ir kita, svarbesnė, nenoro diskutuoti pagrindinės mūsų profesijos sąvokos turinio klausimu priežastis. Tokia diskusija gali baigtis nepriimtinu ekonominiam meinstrymui, politiniam elitui, verslo sluoksniams rezultatu – ji galėtų sukrėsti dabartinės dominuojančios ekonominės pasaulėžiūros pamatus, aksiomatiką ir tuo pačiu ekonominės veiklos, pirmiausia, ekonominės politikos, praktiką.
Paaiškinsiu. Aiškiai apibrėžus, kas yra ekonomika, to šiuo metu nėra, paaiškėtų ne tik tai, ką turėtų nušviesti ekonomikos vadovėliai, bet ir kokia yra ekonomikos praktikų duona, jų veiklos specifika. Nesakau, kad viskas, ką dabar daro ekonomistai, yra beprasmiška. Tiesiog mūsų profesija būtų išvaduota iš pažintinių, ideologinių ir buitinio, kasdieniško mąstymo miglų.
Šiandien ne tik ekonomistai, bet ir politikai bei plačioji visuomenė intuityviai ekonomiką tapatina arba su materialine, daiktine gamyba (K. Marxo palikimas), arba su prekių kūrimu. Šiandien labai populiarus yra antrasis, neoliberalus, požiūris. Jeigu gamini prekes rinkai, vadinasi prisidedi prie bendro vidaus produkto (BVP) kūrimo. Nes BVP yra PREKIŲ masė pagaminta šalies mastu per metus. Vadinasi, jei esi rinkos dalyvis, gamini prekes, esi BVP kūrėjas ir taip pat automatiškai turi būti priskirtas prie turto kūrėjų.
Jei tokiu būdu turtini šalį, prisidedi prie šalies gerovės, nieks tavęs negali vadinti parazitu – subjektu, kuris naudojasi kitų sukurtu turtu. Tokia ir yra esminė meinstryminio neoliberalaus mąstymo logika – prekes kuriantis verslas (rinka) ir yra ekonomika. Visa ekonomika. O BVP yra vienintelis ekonominės gerovės kilimo rodiklis.
Tokia išvada yra ne tik psichologiškai nemaloni, bet ir ekonomiškai neteisinga, mes tai tuoj pat parodysim, prekių nekurinačių gyventojų sluoksnių požiūriu. Turiu omenyje mokytojus, mokslininkus, teisininkus ir kitus viešajame sektoriuje dirbančius. Nes jie pagal meinstryminę, neoliberalią, beje, ir marksistinę, logiką nepatenka į turto kūrėjų kategoriją ir gali būti pavadinti parazitine klase.
Aišku, vadinti mokytojus ar dėstytojus parazitais liežuvis neapsiverčia ir rašiklis stringa, todėl tokio vertinimo atviru tekstu praktiškai neišgirsi ir neperskaitysi. Bet yla iš to neoliberalaus mąstymo „maišo“ išlenda, jei daiktus logiškai imi vadinti savais vardais – viešojo sektoriaus darbuotojai prekių, vadinasi, turto apskritai nekuria ir gyvena iš to, kas sukuriama rinkoje. Tokia išvada logiškai kyla iš ekonomikos ir verslo sutapatinimo ir BVP rodiklio reikšmės suabsoliutinimo.
Pasaulio ekonomistai blaškosi šioje nejaukioje situacijoje. Blaškymasis baigtųsi, jei būtų aiškiai, nedviprasmiškai atsakyta į klausimą, KAS TA EKONOMIKA YRA. Mes į jį atsakytume taip – ekonomika yra visuomenės gyvenimo sritis, kurioje juda kuriamas, mainomas, skirstomas turtas arba kitaip – ekonominės gėrybės. Ekonominėmis tos gėrybės yra todėl, kad jos kuriamos išteklių ribotumo sąlygomis.
Išteklių – laiko, pinigų, energijos, medžiagų ir t. t. – ribotumas verčia mus tuos išteklius tausoti ir ieškoti, siekti geriausio, optimalaus santykio tarp siekiamos naudos ir išteklių sąnaudų. Taigi, ekonomistas yra žmogus, kuris veikia ribotų išteklių sąlygomis ir sprendžia ekonominį uždavinį – kaip pasiekti optimalų, geriausią santykį tarp norimos naudos ir turimų ribotų išteklių sąnaudų. Galima pasakyti ir taip – tikras ekonomistas yra tas subjektas, asmuo, kuris SUVOKIA, kad dauguma išteklių yra riboti ir geba siekiamos naudos pasiekti nešvaistydamas, bet ir neprotingai nešykštėdamas, turimų laiko, pinigų, fizinės ir dvasinės energijos ir t. t. resursų.
Iš pasakyto plaukia fundamentali ir kartu akivaizdi išvada – ekonomika apima visas gyvenimo sritis, visus to gyvenimo atvejus, kai yra naudojami riboti ištekliai ir kai žmonės ar jų grupės sprendžia ekonominį uždavinį siekdami geriausio santykio tarp naudos ir sąnaudų.
Vadovaujantis tokiu požiūriu prie tokių sričių tenka priskirti ne tik verslą, rinką, bet ir viešąjį sektorių – mokyklas, kolegijas, universitetus, policiją, kariuomenę ir, nustebsite, teatrus. Kas gali paneigti faktą, kad visose šiose srityse, sferose naudojami ištekliai yra ribotos apimties ir kad, atitinkamai, visose jose tenka elgtis ekonomiškai, tausoti tuos išteklius ir optimizuoti santykį tarp naudos ir sąnaudų.
To paneigti neįmanoma, todėl automatiškai tenka daryti išvadą, kad visose jose kuriamos gėrybės yra ekonominės. O visuomenės turtą, kaip minėta, ir sudaro tokios, išteklių ribotumo sąlygomis sukurtos gėrybės. Tuomet ir BVP negali būti traktuojamas kaip vienintelis viesuomenės turtėjimo rodiklis. Apie tai, beje, jau seniai kalba Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas ir kiti pažangūs ekonomistai.
Tiesa, viešosjo sektoriaus šakos kuria ne prekes, t. y. gėrybes, skirtas rinkai, bet viešąsias gėrybes, kurios yra skirtos bendram, kolektyvianiam vartojimui. Prie tokių priklauso nacionalinis saugumas, teisingumas, viešoji tvarka, bendro naudojimo informacija (pavyzdžiui, orų prognozės) ir pan. Visa tai įeina į nacionalinį turtą, nes, kartojame, yra kuriama resursų ribotumo sąlygomis ir sprendžiant ekonominį uždavinį.
Taigi, gavome netikėtą tradicinio ekonominio mąstymo požiūriu išvadą – ir mokytojas, ir policininkas kuria kad ir neapčiuopiamą, bet realų turtą, turtina savo darbu visuomenę ir verslo žmonės neturi jokios teisės manyti ar kalbėti, kad jie yra vieninteliai visuomenės „maitintojai“ bei duoti suprasti, kad viešasis sektorius yra „negamybinis“, neekonominis ir, potekstėje, parazitinis.
Prie pasakyto galima pridėti, kad šiame kontekste teisingi mokesčiai yra ne valstybės plėšikavimas, bet investicijų į viešuosius, bendruosius reikalus šaltinis ir kad racionaliai tvarkoma ekonomika turi vadovautis TEISINGO, OPTIMALAUS išteklių paskirstymo tarp verslo ir viešojo sektoriaus principu. Jeigu visuomenė kuria gerovės valstybę, t. y., siekia sisteminės gerovės, ji turi, pirma, suformuoti pakankamo dydžio biudžetą ir, antra, užtkrinti teisingą mokesčių naštos paskirstymą tarp subjektų pagal jų GALIMYBES tuos mokesčius mokėti.
Paprastai kalbant, finansiškai turtingesni prie viešųjų, bendrųjų reikalų sprendimo turi prisidėti didesne procentine dalimi nuo pajamų nei neturtingi. Tokiu atveju yra užtikrinamas taip vadinamas vertikalaus teisingumo principas mokesčių politikoje. Trečia, tokia visuomenė turi turėti galimybes naudoti demokratiškos valstybės išlaidų kontrolės kontrolės priemones. Kad valdžios instutucijos nešvaistytų bendrų, visuomenei priklausančių išteklių.
Ką visa tai, kas pasakyta apie ekonomikos sampratą, reiškia praktiškai. Visko nedideliame tekstelyje neišdėstysi. Visgi keletą praktinių teisingo ekonomikos suvokimo pasekmių paminėsime. Viena iš jų –viešojo sektoriaus darbuotojai, jų profesinės sąjungos turi galimybę išsivaduoti iš nepilnavertiškumo komplekso nelaisvės. Jie derybose su valdžia ar diskusijose su mokesčių mokėti nenorinčiais verslo atstovais dabar gali sakyti: „Mes atstovaujame turto kūrėjus, žmones, kurie prisideda prie bendrosios gerovės kilimo. Todėl norime gauti adekvatų atlygį už savo darbą.“
Savo ruožtu politikai, besivadovaujantys nuostata, kad ekonomiką sudaro ne vien verslas, bet ir viešąsias gėrybes kuriančios viešojo sektoriaus šakos, turi galimybes vykdyti adekvatesnę, teisingesnę biudžetinę politiką, tolygiau paskirstyti ribotus išteklius tarp privataus ir viešojo sektoriaus. Aukščiau pateikta argumentacija gerokai sustiprintų valstybės pozicijas derybose dėl išteklių paskirstymo tarp minėtų sektorių. Tai ne tik politinę, bet ir praktinę reikšmę turinti aplinkybė.
Mažai kas Lietuvoje supranta, kad neoliberalus ar buitiškas ekonomikos tapatinimas su verslu yra ideologinis viešojo sektoriaus finansinio prismaugimo pamatas, nepamatuoto šykštumo skiriant lėšas viešajam sektoriui paaiškinimas (pažangūs ekonomistai tokiais atvejais neužmišta pakritikuoti garsiųjų austerity measures). Tą prismaugimo politiką iki šiol vykdė mažne visos – kairiosios ir dešiniosios – valdžios. Ir siauras, ją su verslu tapatinantis, ekonomikos suvokimas buvo bene pagrindinis tokios prismaugumo politikos pasaulėžiūrinis svertas.
Pagaliau demokratinę tvarką ir tikrą gerovės valstybę siekiančios sukurti visuomenės piliečiai būtų apginkluoti kokybiškesnėmis, adekvatesnėmis ekonominėmis žiniomis ir sąmoningiau dalyvauti politiniuose procesuose. Teisinga ekonomikos samprata šiuo požiūriu esmingai pakeistų situaciją į gerąją pusę. Tokioms ekonomiškai labiau išprususioms visuomenėms kyla mažesnis pavojus būti paskandintoms ideologiniuose ūkuose ar pasiduoti ekonominių šarlatanų manipuliacijoms.
Prieš pradėdami skaityti šį straipsnelį manėte, kad gerai žinote, kas yra ekonomika? Tikiuosi, kad perskaičius šį tekstą jūsų žinojimas tapo tikresnis. Taip pat tikiuosi atlaidumo už tai, kad dėl teksto apimties negalėjau aptarti visų ekonomikos apibrėžimo problemos niuansų. Tie niuansai yra atskleisti mano mokslinėse publikacijose, pirmausia knygoje „Antiekonomika“.
P. S. Tik ką Vakarų spaudoje perskaičiau žinutę, kad Islandija atsisako BVP kaip pagrindinio šalies turtėjimo rodiklio. O tai reikškia, kad jie ekonomiką suvokia plačiau nei neoliberalūs meinstrymo ekonomistai ir politikai. Iš šios nedidelės šalies verta daug ko pasimokyti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.