Povilas Pinelis. Ar korupcija – tik Kaune?

Į žodžių karą viešojoje erdvėje įsivėlė Seimo Antikorupcijos komisijos specialiosios darbo grupės dėl korupcijos apraiškų Kauno mieste pirmininkas Andrius Vyšniauskas ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, kai pastarasis atsisakė atvykti į Seimo Antikorupcijos komisijos darbo grupės posėdį bei atsakyti į jai kylančius klausimus. Pagaliau Antikorupcijos komisija nors vieno klausimo ėmėsi uoliai ir iš esmės. Tačiau kyla pagrįstas klausimas – kodėl gi taip nuoširdžiai imtasi išimtinai Kauno atvejo, kai vien per pastaruosius kelerius metus miestus ir visą šalį drebino ne vienas galimos didelio masto korupcijos skandalas, o korupcijos apraiškų ne tik savivaldybių, bet ir valstybės lygiu yra daugybė?

Intensyvus Antikorupcijos komisijos specialiosios darbo grupės darbas prasidėjo tik tuomet, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) sulaikė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių su 140 tūkst. eurų, kurie greičiausiai jam buvo duoti kaip kyšis. Viena vertus, suma tikrai didelė, tačiau iš kitos pusės – šiuo atveju išsamų tyrimą vykdo teisėsauga, o ir ant minėtos Antikorupcijos komisijos darbo stalo buvo ne vienas ir ne du kiti klausimai, kur galimai įsisavintos sumos, objektų ir projektų vertė siekė ne šimtus tūkstančių, o dešimtis milijonų ar net šimtus milijonų eurų ir kurių ši komisija net nesiėmė bent kiek rimčiau panagrinėti.

Štai, pavyzdžiui, Vilniaus merui Remigijui Šimašiui vos dieną prieš savo vestuves pranešus, kad veda per kelerius metus itin sėkminga tapusios, savivaldybės užsakymus ir patvirtinimus savo projektams savivaldybėje gaunančios architektūros įmonės bendrasavininkę Gilmą Teodorą Gylytę, Seimo Antikorupcijos komisijai nekilo noro nei atidžiau peržvelgti minėtos architektūros įmonės sėkmės istorijų Vilniaus mieste, nekilo ir minčių dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo tobulinimo.

Nors Antikorupcijos komisija ir sukvietė posėdį dėl vieno projekto, kuriame dabartinės Vilniaus mero žmonos įmonę lydėjo ypatinga sėkmė ir ši ne tik laimėjo konkursą, bet ir susižėrė beveik 714 tūkst. eurų vien už Tolminkiemio gimnazijos suprojektavimą, tačiau šis klausimas buvo greitai numarintas. Paradoksalu, bet analizuojant šios neįtikėtinos sėkmės istorijos aplinkybes Antikorupcijos komisijoje ne tik nenusišalino, bet ir aktyviai reiškėsi Vilniaus miesto mero bendražygis, tuo metu Vilniaus miesto vicemero pareigas užėmęs ir Tolminkiemio gimnazijos projektu asmeniškai rūpinęsis, Pilaitės mikrorajone, kur ir yra Tolminkiemio gimnazija, gyvenęs ar tebegyvenąs ir šioje vienmandatėje apygardoje kandidatavęs dabartinis Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas. Tad ar keista, kad mero, jo žmonos ir susijusių asmenų klausimas tyliai ir ramiai nugulė į giliausius šios komisijos stalčius?

Kartu su šiuo klausimu baigėsi ir klausimai apie tai, kaip Remigijaus Šimašiaus rėmėjai ar bendražygiai tapo itin sėkmingi sostinėje, o pats Vilnius buvo išdalytas į kelių architektūros įmonių įtakos zonas. Nejaugi korupcija susirūpinusiems politikams neatrodo keista, kad per pastaruosius metus didžiausius projektavimo darbus Vilniuje vykdo iš esmės dvi įmonės, kurių viena yra mero žmonos, o kita priklauso su mero komitetu kandidatavusiam architektui Antanui Dageliui? Kad būtent šios įmonės realizuoja projektus pagal tos pačios savivaldybės pasirašytas ir nacionaliniams teisės aktams prieštaraujančias taisykles, dėl kurių buvusiose gamyklų teritorijose pradeda kilti verslo centrai, gyvenamosios patalpos ir naujieji akropoliai? Ar ne keista, kai šimtamilijoninį nacionalinio stadiono koncesijos kontraktą laimi tie, kurie projektuotojais renkasi vieną iš šių dviejų įmonių? Ką jau kalbėti apie tokias „smulkmes“, kai konkursus dėl teisinių paslaugų teikimo laimi įmonė, kurioje yra įdarbintas Vilniaus miesto vicemero Valdo Benkunsko brolis ar finansavimą gauna mero žmonos pusbrolis Benediktas Gylys... Visa tai, kas jau vieša, ir daugiau, ko dar nežino visuomenė, – Antikorupcijos komisijai kažkodėl neįdomu.

Visiškai šios komisijos nesudomino ir tai, kad STT pradėjo baudžiamąją teiseną dėl galimos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos tarnautojų korupcijos neteisėtai išduodant leidimus ir (ar) užmerkiant akis prieš neteisėtas statybas. Ką jau kalbėti apie milžinišką STT atliktą analizę, kurioje paaiškėjo ne tik savivaldybės sukurtos ir verslo meistriškai išnaudojamos korupcinės landos, bet ir konkretūs, jau realizuoti projektai. Ir nors čia galimos sumos siekia ne šimtą ar šimtus tūkstančių, o milijonus, dešimtis ar net šimtus milijonų, net ir tai šios komisijos rimčiau nedomina.

Visais šiais atvejais formaliai informacijos buvo išklausyta, netgi neva priimama domėn ar net išreikštas šioks toks susirūpinimas ar pastabos. Tačiau čia jokios Kauno miesto atvejo tyrimui būdingos pompastikos, jokių pareigūnų, tarnautojų iškvietimų ir apklausas primenančių ar net įslaptintų posėdžių niekada nebuvo. Ar tik ne todėl, kad Vilnių, priešingai nei Kauną, valdo tos pačios politinės jėgos, kurios ne tik valdo Lietuvą, bet turi lemiamą žodį priimant sprendimą, ką tirti, o ko ne Antikorupcijos komisijoje?

Ši problema opi ne tik kalbant apie miestus ir jų problemas. Panaši situacija, kai nepatogūs klausimai numarinami, ne kartą susidarė ir tais atvejais, kai buvo keliami klausimai dėl ministerijų, joms pavaldžių įstaigų ir pačių ministrų priimamų sprendimų.

Štai visos Lietuvos dėmesį prikaustė situacija, kai dabar jau reitingus atgaunanti vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sukūrė prielaidas ne vieno valstybės objekto privatizacijai, o tarp jų atsirado ir Palangoje esantis „Pušyno“ reabilitacijos centras, kur būtent tokiu šio centro likimu buvo suinteresuota A. Bilotaitės rinkiminėje apygardoje gyvenanti ir į šios ministrės politinio-asmeninio pasitikėjimo komandą pakviesta įtakinga konservatorė, kadangi šio centro perdavimas Turto bankui jai leistų pretenduoti į šalia jūros esančius ir nepaprastai didelę vertę turinčius žemės sklypus.

Vienam itin populiariam tinklaraštininkui atskleidus šiuos skandalingus faktus apie tiesioginius konservatorių interesus šioje situacijoje, Antikorupcijos komisija sprendė, ar pradėti parlamentinį tyrimą dėl šio įvykio. Ir čia būtent dešiniųjų balsais buvo nuspręsta šio atvejo visai netirti. Tuomet komiteto narys Jurgis Razma savo siūlymą netirti šio atvejo motyvavo tuo, kad, girdi, sužinojusi visuomenės reakciją, Vyriausybė ras sprendimą ir taip nebeperduoti šio turto „Turto bankui“, taigi ir problemos, o ir poreikio tirti ministrės veiksmus ir vaidmenį, kitas svarbias aplinkybes, nebereikia.

Kitas ne mažiau skandalingas atvejis – sprendimas privatizuoti Vilniuje esančią sanatoriją „Pušyno kelias“. Šiuo atveju vienos ligoninės vadovybė kažkaip sugebėjo įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją, kad didelėje ir puikioje teritorijoje įsikūręs reabilitacijos centras su visa įranga ir specialistais yra nereikalingas ir nuostolingas. Galbūt būtent todėl šis centras ir tapo nuostolingas ir nereikalingas, nes teritorija, kurioje jis buvo įsikūręs, masina ne vieną nekilnojamojo turto plėtotoją. Išklausiusi jokios kritikos neatlaikančių ligoninės vadovės argumentų ir „užpilta“ nepagrįstais skaičiavimais, komisija nutarė nesiimti jokių aktyvesnių veiksmų šio atvejo tyrimui. Komisija ne tik kad tinkamai neišklausė prokuratūros, STT atstovų, bet ir nematė jokio poreikio pati kelti daugiau klausimų ar vykdyti tyrimų. Komisijos narių nė kiek nesuglumino tai, kad įstaigai vadovauja asmuo, kuris jau kartą yra pripažintas supainiojęs viešuosius ir privačius interesus, kai vadovaudamas kitai įstaigai vykdė pirkimus iš savo sutuoktinio įmonės, arba tai, kad tas pats sutuoktinis turi nekilnojamojo turto vystymo įmonę, turi daugybę interesų medicinos srityje, buvo ar net vis dar yra vienas pagrindinių veikėjų visą Lietuvą supurčiusiame STT tyrime, kai buvo sulaikytas ne tik jis pats, bet ir ne vienas medicinos įstaigos vadovas. Seimo nariai pritrūko ryžto ištirti ir tai, ar tikrai šis centras nebuvo varomas į nuostolį aplaidžiai ar netgi tyčia ir ar tie pateikti skaičiavimai, pagal kuriuos centro renovavimas yra nuostolingas, bent kiek panašūs į realybę.

Tam, kad užbaigtų šį klausimą, minėtas Jurgis Razma aiškino, kad ši privatizacija nėra Antikorupcijos komisijos reikalas, o klausimas turi būti perduotas Seimo Sveikatos apsaugos komitetui, kuriam gi vadovauja konservatorius, kuris tikrai ne tik žinojo apie šį sprendimą, bet ir galimai pats prisidėjo prie jo atsiradimo, o ir greičiausiai asmeniškai labai gerai pažįsta visus pagrindinius šios istorijos dalyvius. Tad visai nesunku nuspėti, prie kokios išvados prieis šis komitetas.

Čia suminėjau tik pačius ryškiausius, itin reikšmingus atvejus, kurie buvo apdairiai ir sąmoningai numarinti būtent dešiniųjų balsais. Ne milijonus ir ne dešimtis milijonų eurų siekiančių įtartinų sprendimų, sandorių yra šimtai. Tačiau, priešingai nei Kauno atvejis, jie dešiniesiems kažkodėl atrodo neverti dėmesio.

Panašu, kad dešinieji kiek primiršo svarbią tiesą. Situacija, kai su bendražygiais ar politiniais partneriais susiję atvejai nutylimi, klausiantieji tildomi, o tyrimai – marinami, kvepia nekaip, o kvapas užuodžiamas iš labai toli. Tad mano raginimas paprastas: dešinieji, būkite teisingi ir kovokite su korupcija iš esmės ir pagaliau užduokite tuos susikaupusius klausimus savo bendražygiams ir politiniams partneriams.