Pagal kol kas gana kuklią STT pateikiamą informaciją, buvusiai vadovei yra inkriminuojamas BK 189 str. 1. dalį (neteisėtas praturtėjimas, kai asmuo objektyviai tokių pajamų turėti negalėjo. Už tai baudžiamas iki 4 metų nelaisvės).
Išverčiant į žmonių kalbą, čia viskas vyko maždaug taip: buvusi Vilniaus vystymo kompanijos direktorė atėjo į kažkurį automobilių saloną ar nekilnojamo turto (NT) agentūrą su krūva grynųjų (turtas ne mažesnis nei 25 tūkst. eurų vertės) ir įsigijo automobilį ar butą, kuriuos užregistravo savo vardu. Valstybinėms institucijoms (VMI arba STT) paklausus, kokiu būdu buvo gauti pinigai, už kuriuos buvo nusipirktas/-ti brangūs pirkiniai (savo turimomis pajamomis to įpirkti nebūtų galėjusi), R. Čeponytė atsakymo neturėjo. Viskas taip prastai, kad net visiems žinoma klasika – senelių palikimas, paskola verslui iš MG Balic savininkų – nepaėjo.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminiame tyrime kalbama tik apie registruotą didelės vertės turtą. Tokių dalykų, kaip „šmutkės“, rankinės, juvelyriniai dirbiniai, grožio procedūros, tokios tarnybos kaip STT neskaičiuoja, kadangi faktiškai neįmanoma įrodyti, jog tai įsigyta neteisėtai. Pavyzdžiui, įtariamasis gali aiškinti, kad juvelyrinį dirbinį gavo iš romantiškai nusiteikusio gerbėjo, kurio žinojo tik vardą.
Iš kur grynųjų sumos, viršijančios 500 MGL (tai yra nuo 25 000 eurų) pas buvusią kompanijos vadovę, kuri pardavinėja Vilniaus nekildomąjį turtą ir vykdo viešuosius pirkimus, numanyti nėra sunku. Kitas klausimas, ar prokurorams pavyks įrodyti ne tik neteisėtą praturtėjimą, bet kartu atskleisti daugiau korupcinių epizodų.
Šioje istorijoje nemažiau svarbu yra ir tai, kad Rasa Čeponytė vadovavo ne bet kam, o „Vilniaus vystymo kompanijai“. Tai nėra paprastas UAB‘as ar valstybinė įmonė, atliekanti kokią techninę funkciją. Tai – Vilniaus savivaldybės įmonė, kuri „atlieka savivaldybei priklausančių viešosios paskirties švietimo, ikimokyklinio ugdymo, socialinių paslaugų, sporto, kultūros, turizmo, sveikatos priežiūros ir viešųjų erdvių objektų projektavimo bei statybų valdymo paslaugas [...], organizuoja apleisto, Vilniaus miesto savivaldybei nereikalingo ir probleminio nekilnojamojo turto realizavimą viešojo elektroninio aukciono būdu.“ Paprasčiau – vykdo su NT, infrastruktūros objektais susijusius viešuosius pirkimus ir pardavinėja Vilniaus turtą, kuris pripažįstamas „nereikalingu“.
Tad, kaip tai vadina STT/Transperency internetional, „korupcinių rizikų“ yra nepaprastai daug, kadangi už biudžeto pinigus perki iš įmonių prekes ir paslaugas. Dažniausiai net ne rinkos kainomis pardavinėji NT objektus – pastatus, sklypus, kurių registrų vertė paprastai būna juokinga, o reali vertė – kosminė. Čia juk Vilnius, kolegos.
Šiuo momentu kompanija pardavinėja 4 butus ir 2 gyvenamuosius namus. Per 2021 metus yra paskelbusi 35 viešuosius pirkimus, tarp kurių yra ir, pavyzdžiui, Tolminkiemio gimnazijos statybos darbai už 14 mln. eurų (beje, laimėtojas pasirinktas dar R.Čeponytei einant pareigas). Paskelbti daugybė kitų statybų, projektavimo konkursai, jau nekalbant apie tuos pirkimus/pardavimus, kurie vyko iki 2021 metų.
R.Čeponytė sėdėjo pozicijoje, kurioje, mokant vilniečių pinigais ar pardavinėjant Vilniui priklausiusį turtą, turėjo labai daug galimybių duoti uždirbti privačiam verslui – nuo NT plėtotojų, architektų, statybų įmonių iki baldų tiekėjų (taip, baldų, nes šios vadovės metu įmonė ne kartą yra pirkusi baldų už kelis šimtus tūkst. eurų).
Ši istorija įdomi ne tik tuo, kad, vaizdžiai tariant, buvo uždėti antrankiai galimai korumpuotam asmeniui, bet ir tolimesne savo eiga. Pirmiausia, STT ir prokurorai anksčiau kalbėję, kad neturi prielaidų rimčiau domėtis, pavyzdžiui, Tolminkiemio gimnazijos statybomis, mat nėra objektyvių įrodymų dėl galimos korupcijos Vilniaus savivaldybėje ar jai pavaldžiose įmonėse, dabar iš esmės gali imtis šių klausimų, plėsdami ikiteisminį tyrimą ir peržiūrėdami visus pirkimus, apsiklausdami tuose reikaluose dalyvavusius valstybės tarnautojus, stabdydami įtartinus sandorius, darbus. Čia, turint valios, galima užkurti tikrų tikriausią „Vilniaus fejeriją“.
Norėtųsi viltis, kad tai nebus eilinis tyrimas be finalo arba simboliškai „nukirsta“ viena, ne didžiausios reikšmės, šachmatų figūra. Gindama viešąjį interesą ir visų vilniečių turtą, teisėsauga atskleis ir galimai įrodys per šešerius metus Vilnių apraizgiusį korupcijos tinklą, apie kurį vis garsiau ima kalbėti ne tik vilniečiai, bet ir ekspertai (pavyzdžiui, architektai) ar verslas.