Povilas Pinelis. Kam atstovauja Konkurencijos taryba?

Konkurencingame liberalios ekonomikos modelyje vartotojas turėtų laimėti – gauti kokybiškesnes, pigesnes arba ir kokybiškesnes, ir pigesnes prekes ir paslaugas. Tačiau, čia nenagrinėjant ekonominių veiksnių įtakos kainoms, Lietuvoje šis modelis neveikia – realios konkurencijos egzistavimą ir sąžiningą rinkų dalyvių elgesį turinčiai užtikrinti Konkurencijos tarybai tai sekasi labai sunkiai.

Pavyzdžiui, nors Lietuvoje yra išduota 13 bankų licencijų, tačiau į paslaugas fiziniams vartotojams orientuojasi vos keli. Turime penkis geografines lokacijas išsidalijusius ir Lietuvą apraizgiusius degalinių ir penkis didžiuosius prekybos, kelis didžiuosius vaistinių tinklus. Ir tokios situacijos yra susidariusios praktiškai visose vartotojams svarbiose rinkose.

Už tai, kad verslas gali daryti, ką nori, o kainos vartotojams tik kyla, labai didele dalimi yra atsakinga konkurenciją Lietuvoje turinti prižiūrėti Konkurencijos taryba, kuri ne tik liberaliai žiūri į rinkų koncentravimą, bet ir jį toleruoja. Niekaip ši tarnyba nepastebi ir sinchroniškų kainų svyravimų, kai kainos ar bankuose, ar prekybos centruose, ar degalinėse kinta tolygiai.

Dėl savo neveiklumo, verslo grupių įtakos ar baimių bylinėtis su tam didelius resursus turinčiais verslais, panašu, kad Konkurencijos taryba tinkamos konkurencijos kontrolės nevykdo. Verslas tai mato ir tuo naudojasi, vartotojai taip pat mato ir piktinasi, o viskas gerai tik šiai tarnybai.

Tarnybos veiklos efektyvumą dažnu atveju parodo jos veiklos rodikliai. Čia svarbu pažymėti, kad per pastaruosius ketverius metus didelėje rinkų koncentracijoje ir kainų pasiutpolkėje ši tarnyba nustatė vos 14 pažeidimų. Mažoka, o štai rinkos koncentraciją šį tarnyba per tą patį laiką palaimino net 91 kartą. Kitaip tariant ši tarnyba nematė problemų ir neprieštaravo jokiems didesniems verslų sujungimo įnoriams.

Rinkos koncentracija yra įmantriai pavadintas verslų sujungimas, kai gilesnę kišenę turintis verslas nusiperka konkurentą ir perima jo klientus, taip kartu ir mažindamas konkurentų skaičių rinkoje. Natūralu, kad tuomet nupirkto verslo klientai yra priversti pirkti iš naujojo savininko, pagal jo nustatytą kainodarą. Konkurencijos tarybos priežiūra ir palaiminimas tokiems susijungimams reikalingas tik tais atvejais, kai susijungimai yra dideli ir verslų apimtys viršija 20 milijonų eurų. Taigi, realus susijungimų, kurie mažina konkurenciją mūsų vidinėse rinkose, skaičius per šiuos ketverius metus buvo didelis.

Konkurencijos taryba turi pakankamus įrankius, kuriais draustų susijungimus, dėl kurių gali nukentėti konkurencija ir vartotojai, tačiau jais nesinaudoja ir uždraustų koncentracijų skaičius yra niekingai mažas – Konkurencijos taryba savo ketverių metų ataskaitose nurodo tik tris tokius atvejus. Kitaip tariant, iš 94 rinkoms įtakos galėjusių turėti sandorių Konkurencijos tarybai užkliuvo vos trys procentai.

Taip pat, matydama, kad vienas verslas užima per didelę dalį rinkos ir tai neigiamai ją veikia, Konkurencijos taryba gali priimti privalomą sprendimą išskaidyti verslus, pavyzdžiui, parduodant dalį verslo. Deja, nepaisant to, kad nepamatyti oligopolijų praktiškai neįmanoma, Konkurencijos tarnybai tai nė motais. Paskutinis įsimintinesnis nurodymo skaidyti verslą atvejis nutiko 2013 metais, kai Konkurencijos taryba nustatė, kad tuometinė „Lukoil Baltija“ (dabar – „Viada“) neteisėtai įsigijo 16 degalinių iš susijusios „Baltic Petroleum“ ir nurodė jas atskirti nuo tuo metu veikusio „Lukoil“ degalinių tinklo, kas ir buvo padaryta. Tiesa, kaip tuomet, taip ir dabartinėse „Baltic Petroleum“ ir į „Viada“ pervadintose degalinėse, asortimento, net dešrainių ir jų padažų, skonių sutapimai išlieka stulbinantys.

Konkurencijos taryba yra nepaprastai galingas įrankis valstybės rankose, kuriam dirbant efektyviai, rinkos nebūtų iškreipiamos, o šalies gyventojai laimėtų. Deja, tenka konstatuoti, kad gal turėdama ir ne pačią geriausią teisinę bazę ar per silpnus teisinius įrankius, ji net jų neišnaudoja. Tad matant, kokia ši tarnyba buvo pastaruosius dešimtmečius ir yra dabar, galima pagrįstai kelti klausimą, ką ji daro, ar ji įgyvendina tuos uždavinius, kuriuos turėtų. Jeigu ne, ar tokia, kokia yra – t. y. nematanti per mažos konkurencijos, sinchroniškos kainų dinamikos, laiminanti praktiškai visus verslų įsigijimus – ji iš viso reikalinga valstybei?

Pasikeitus šios tarnybos vadovui, kai kurie politikai turėjo vilčių, kad gal to ir pakaks, kad galimai net ir neteisėto neveiklumo, akibrokštų vidinėse rinkose sumažės. Vis dėlto, akivaizdu, kad siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų teisėtus interesus, kadrų kaitos nepakaks. Čia yra būtinas visiškas sistemos perkrovimas, pradedant nuo teisinės bazės stiprinimo, teisinių instrumentų kūrimo, baigiant struktūrine reforma pačioje tarnyboje. Tik taip galime sukurti ne veiklą imituojančią, o stiprią ir efektyvią instituciją, atstovaujančią valstybės ir jos gyventojų interesams.