Povilas Pinelis. Keisti Seimo siūlymai savivaldos reguliavimui

Vadinamasis čekiukų skandalas baigia išsikvėpti. Išnagrinėję savivaldybių tarybų narių, turėjusių daugiausia „kanceliarinių“ reikmių, išlaidas, žurnalistai keliauja pailsėti. Po dešimčių ar net šimtų kortelių, vargu, ar dar gali kuo nors nustebinti visuomenę. Pirmalaikių rinkimų taip pat nebus, o į skandalą patekę ministrai ir visa Vyriausybė, konservatorių prezidiumo sprendimu, toliau tęs darbus iki kadencijos pabaigos. Galiausiai dėl čekių skandalo nukentės net ne svetimus čekius nešę politikai, o visa savivalda, nes Seime bus priimtas paskubomis ir neapgalvotai pateiktas siūlymas „sutvarkyti“ savivaldą kamuojančias problemas.

Įprastai mėnesių mėnesius net dėl visai nereikšmingų smulkmenų besiginčijantys parlamentarai sutarimą ir „sprendimą“ dėl savivaldos ne tik rado, bet ir į gyvenimą paleis vos per mėnesį. Nieko nuostabaus – čia reikalinga greita auka, o atnešus sprendimą, žiūrėk, visuomenė aprims, nepatogių klausimų nekels, sunkių sprendimų, pavyzdžiui, pačiose politinėse organizacijose, priimti nebereikės. Reakcijas ir „patiktukus“ socialiniuose tinkluose sekančius politikus kursto ir viltis, kad apsiėmus „savivaldos tvarkymo“, bus galima ir politinių dividendų užsidirbti.

Iš viso šio vajaus išeina įdomi bet kokiam žiūrovui scena, kai dalis siūlymus teikiančių Seimo narių juos grindžia, pavyzdžiui, prisiminimais apie savo darbą taryboje prieš maždaug trisdešimt metų ar rašydami argumentus bei straipsnius neatskiria bruto darbo užmokesčio nuo neto. Sunku paaiškinti ir tai, kai iš Seimo tribūnos poreikį atsisakyti tarybos narių darbui skiriamų lėšų pristatinėja Seimo narys, pats vien automobilio priežiūrai per mėnesį išleidžiantis daugiau nei tūkstantį eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Kitaip nei cinišku populizmu tai būtų sunku pavadinti.

Tad visiškai nestebina, kad iš taip besielgiančių parlamentarų ir gimsta siūlymai, neturintys nieko bendro nei su efektyvumu, nei su realybe. Tai tėra darbo imitavimas, ir keista viena – kokios baimės gena kitus politikus, kurie puikiai išmano tiek savivaldą, tiek ir politinės sistemos sąrangą, tylėti ir klusniai spaudyti mygtuką „už“?

Pagal dabartinį projektą siūloma nustatyti visiems tarybų nariams fiksuotas išmokas, jas susiejant su Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų įstatyme nustatytu merų darbo užmokesčiu, mokant penktadalį nuo jiems nustatytos algos. Taip pat yra siūloma nedrausmingiems tarybų nariams už nedrausmingumą sumažinti išmoką iki 50 procentų ir atsisakyti politinei veiklai skiriamų lėšų. Skamba kaip ir neblogai, bet kaip yra iš tikrųjų?

Pirmoji problema kyla iš merų atlygių. Panašu, kad Seimo nariams užsiėmus savo atlyginimų didinimu, laiko gilintis į savivaldybių ypatumus ir merams tenkantį darbo krūvį nebeliko. Matyt, koncentracija į savo gerovę ir lėmė tai, kad nuo liepos 1 dienos Vilniaus, kuriame gyvena daugiau nei šeši šimtai tūkstančių gyventojų, meras bus apmokamas vos keliais šimtais eurų daugiau nei Palangos, kurioje gyvena vos daugiau nei penkiolika tūkstančių gyventojų, meras. Lyginant kitus miestus, skirtumai, nepaisant miestų specifikos ir milžiniškų skirtumų, apskritai tampa simboliniai.

Šis reguliavimas persikels ir tarybos nariams, kur skirtumai, nepaisant savivaldybių dydžio, darbo krūvių ir tenkančių atsakomybių, dažniausiai nesieks net ir šimto eurų. O įdomiausia pagal šį naująjį modelį yra tai, kad kuo mažesnė savivaldybė, kuo mažiau tarybos nariams tenka darbo, tuo jų darbas yra geriau apmokamas.

Čia labai svarbus momentas yra tas, kad savivaldybė, o kartu ir savivaldybės taryba tarybai nelygu. Kuo savivaldybė mažesnė, tuo ji tiek į tarybos, tiek į komitetų ir komisijų posėdžius renkasi rečiau, svarstomi klausimai mažuose miesteliuose dažnai būna paprastesni. Tai reiškia, kad kartą per kelis mėnesius susirinkę mažos savivaldybės tarybų nariai gaus vos keliomis dešimtimis eurų mažiau nei tie, kurie tarybos, komitetų, komisijų posėdžiuose dalyvauja kiekvieną mėnesį ir atstovauja ne keliems šimtams, o tūkstančiams rinkėjų. Vadinasi, išeina taip: kuo mažiau valandų dirbi, tuo jos geriau apmokamos.

Dar keisčiau šiame kontekste atrodo ir aiškinimas, kad posėdžių nelankantys tarybos nariai bus baudžiami, mažinant jų išmokas iki 50 procentų. Pagal pasiūlytą reguliavimą tai reiškia, kad savivaldybėje, kurioje posėdžiai vyksta kas tris mėnesius, tereikia atbūti pusę vieno posėdžio, kad teisėtai gautum išmoką už tris mėnesius darbo. Logiška? Vargu.

Šilutę nuo Kauno ar Vilniaus skiria ne tik kilometrai. Tad čia svarbu žinoti, kad vienose savivaldybėse tarybos narys atstovauja keliems šimtams rinkėjų, o yra savivaldybių, kur tarybos narys atstovauja ir beveik dešimčiai tūkstančių gyventojų. Vienur tarybos narį renka 66 rinkėjai, kitur – 2000. Vienur meru po pirmojo rinkimų turo galima tapti surinkus vos šiek tiek daugiau kaip tūkstantį balsų, kitur gi – net antrajame ture šimto tūkstančių balsų tam nepakaks.

Sunku pasakyti, kokios tiksliai priežastys vedė politikus prie dabartinio siūlymo, tačiau išėjo jis tikrai nevykęs. Nors formaliai teigiama, kad šis siūlymas sprendžia savivaldos problemą, tai nėra tiesa.

Klausimų, ar reikia keisti ligšiolinę tvarką, nekyla niekam. Tai būtina ir seniai pribrendusi užduotis. Tačiau vien neproporcingas ir dažnu atveju neteisingas išmokų užfiksavimas savivaldoje esančių problemų tikrai neišspręs. Pirmiausia, valstybė ir politikai turi stengtis, kad arčiausiai žmonių turinti būti ir rinkėjų kasdienius rūpesčius geriausiai galinti spręsti savivalda stiprėtų, o ne toliau menktų ir trauktųsi, o žmonės net nebežinotų, nei kas jiems atstovauja, nei ką ten veikia. Tam turi būti sukurti tinkami ir efektyvus instrumentai ir tai, toli gražu, ne tik teisingas ir motyvuojantis atlygis už darbą.

Įgyvendinus dabartinius siūlymus, visų savivaldybių, išskyrus pačias mažiausias, tarybos narių darbo sąlygos tik blogės, ir kuo didesnė savivaldybė, su kuo sudėtingesnėmis problemomis ji susiduria, tuo, pagal dabartinį pasiūlymą, jos tarybos nariai gaus mažesnį atlygį už savo darbą. O gal toks ir yra tikslas – kad didesniuose miestuose, kur svarstomi klausimai gali siekti net kelis mažesnių savivaldybių biudžetus, šių tarybos liktų nemotyvuotos ir bedantės? Galbūt kam nors gali būti patogu, kad į dešimčių milijonų vertės klausimus, gaudami kelių šimtų eurų atlygį, tarybos nariai nesigilintų?

Žinoma, bandyti gesinti gaisrą ir teikti nepamatuotus siūlymus paprasta. Tačiau tai darant, visgi reikėtų gerai pagalvoti ir įvertinti, kad nenutiktų taip, kad prisidirbę politikai išvengtų atsakomybės, o jau ir taip silpna savivalda dar labiau nukentėtų. Akivaizdu, kad norint spręsti savivaldos problemas, reikia koncentruotis ne į kelis šimtus eurų siekiančias išmokas, o iš esmės spręsti savivaldybių dydžių ir gyventojų atstovavimo proporcingumo klausimus. Tai nėra lengva, tačiau anksčiau ar vėliau tai daryti teks.