Povilas Pinelis. Politinė veidmainystė augsiančių šilumos kainų fone

Įpusėjus vasarai ir vis labiau artėjant rudeniui, beveik aštuonerius metus ramiai rusiškomis dujomis vilniečius šildžiusi ir per daug sau galvos nesukusi Vilniaus valdžia priėjo liepto galą. Rinkėjams žadėti, bet taip ir neatlikti namų darbai dėl Vilniaus šilumos ūkio pertvarkymo į nuo dujų importo nepriklausomą šildymą biokuru, milžiniška infliacija ir prognozuojamas kosminis dujų kainų augimas ne tik demaskavo jų ilgus metus puoselėtą veidmainystę – tiek dėl būtinybės atsikratyti rusiškos priklausomybės, tiek ir dėl savo žaliųjų prioritetų.

Pagaliau ir Vilnių valdantys dešinieji suprato, kad vis artėjantis tamsus ir šaltas periodas grasina realia ekonomine-socialine katastrofa – augančios kainos ne tik toliau milžiniškais tempais degina žmonių pinigų vertę, sūkius mažinanti ekonomika augins nedarbo lygį, o dar energijos ir šilumos kainos, jeigu neįvyktų radikalių pokyčių, lyginant su pačiu praėjusio sezono kainų piku, gali paaugti dvigubai, o tai reikštų, kad žmonių, kurie gyvena senos statybos namo bute, sąskaitos už šildymą gali pasiekti ir 600 eurų. Tokios situacijos jau negali ignoruoti ne tik nuolat ramiu veidu apie savo kuruojamų projektų vėlavimą ir brangimą pranešinėjantis Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas, bet ir visa dešiniųjų Vyriausybė. Būtent dešiniųjų valdomoje sostinėje gyvena daugiau 600 000 tūkstančių žmonių, o verslo koncentracija čia yra pati didžiausia.

Taigi, tiek Vyriausybė, tiek ir jos atspindys Vilniaus valdžioje gavo labai rimtą galvosūkį. Dar 2015 metais arba pačioje savo kadencijų pradžioje vis žadėjusi iš pagrindų pertvarkyti Vilniaus šilumos ūkį, dešiniųjų koalicija iš esmės nepadarė nieko. Čia paradoksalu tai, kad dešinieji, o ypač konservatoriai, nuo neatmenamų laikų savo politiniuose pareiškimuose nuolatos pabrėždavę būtinybę mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir rusiškų dujų, gavę valdžią Vilniuje, beveik aštuonerius metus pasimėgaudami tas dujas kūreno, nes šis būdas, nors ir nemaža dalimi priklauso nuo Rusijos malonės, buvo pigiausias. Maža šildymo kaina ir gyventojų ramybė ne tik krovė politinius dividendus, bet ir leido valdantiesiems telktis ties jiems įvairiomis prasmėmis naudingais projektais, per daug nesukant galvos nei dėl savo deklaruojamų ideologinių vertybių, nei dėl konkrečių pažadų rinkėjams.

Suprasdami, kad kainoms išaugus dar du kartus nuraminti žmonių, pasakojant jiems apie pasaulines ekonomikos tendencijas ir karą Ukrainoje, gali jau nebepavykti, dešinieji desperatiškai ėmėsi ieškoti sprendimo. Ir jį rado – grįžti dešimtmečius atgal, spjauti ir dar nusispjovus patrypti ant ekologijos apskritai ir šildyti Vilnių mazutu.

Ekonominiu ir socialiniu požiūriais, kai reikia galvoti apie tai, kaip sumažinti būsimas kosmines kainas, taip nenuvarant daugybės žmonių į skurdą, o miesto, gal net ir šalies ekonomikos į bedugnę, toks sprendimas yra svarstytinas, nes jo poveikis minėtais aspektais, bent dalinai gali amortizuoti neigiamus veiksnius. Ypač jis svarstytinas ir todėl, kad racionaliai vertindama jau minėtus socialinius ir ekonominius iššūkius, į iškastinio kuro naudojimą ir atominę energetiką tam tikra dalimi savo požiūrį keičia ir Europos Sąjunga. Visgi, nors toks pasirinkimas gali būti paaiškinamas, jis apnuogina ilgametį Vilniaus savivaldybės politikų melą.

Be jau minėtų dešiniųjų deklaracijų apie būtinybę atsiriboti nuo rusiškos priklausomybės, šildantis prie rusiškomis dujomis kuriamos šilumos, jiems renkantis mazutą, svarbu prisiminti ir tai, kad valdantieji ne vienerius metus vilniečiams aiškino apie „žaliojo Vilniaus“ idėją. Sunku apsispręsti, juoktis ar verkti, kai pastaruosius metus neva siekdami sumažinti automobilių kiekį mieste didinę parkavimo kainas, žiemą-vasarą tūkstančiais sodinę vėliau neprigijusius sodinukus, nešienaudami pievų ir taip užleisdami ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą erkėmis, Vilniaus politikai tokius savo sprendimus aiškino būtinybe mažinti taršą, kietųjų dalelių koncentraciją ore, miesto karštį. Šiandien jie be didesnių skrupulų ar moralinių dvejonių svarsto ir greičiausiai pasirinks ekologinę bombą miestui – jį šildyti mazutu. Na, tokio kailio keitimo, cinizmo, net ir Lietuvos politikoje nėra daug.

Atsižvelgiant į tai, kad nepaisant tų aštuonerių metų valdžioje, Vilnius vis dar yra priklausomas nuo dujų, kurių kaina gali stipriai augti, ir bendrų ekonomikos tendencijų, kurios vis labiau signalizuoja apie galimą ekonominę krizę, reikia suprasti, kad iš esmės mazuto pasirinkimas tik demaskuoja dešiniųjų veidmainystę, vis dėlto, nors ir tikrai nemalonus priverstinis prisipažinimas – dabartinėje situacijoje kito greito būdo per artėjantį šildymo sezoną nenuvaryti žmonių į skurdą, o daugybės verslo į kapus, greičiausiai nėra.

Nedaryti nieko ir nepriimti nemalonių gyventojams sprendimų reikštų tai, kad skurde gyvenančių skaičius ženkliai padidėtų ne tik statistikoje, bet ir daugybė žmonių taptų ilgalaikiais savivaldybės skolininkais ar dar blogiau – antstolių klientais. Nekalbant jau apie į žlugdomus verslus, kurių veiklos pabaiga, neišgalint generuoti pajamų ir neturint kaip apmokėti energijos sąnaudų, ne tik nebekurs BVP, bet ir išleis daugybę bedarbių. Savo neveikimu, gaunamų pasiūlymų ignoravimu valdantieji patys save įvarė į tokią situaciją, kad laiko ir vietos manevrams nelabai jau yra.

Ir čia jau įsijungia paprastas ir racionalus išskaičiavimas – žala, kurią atneštų gresiančios situacijos ignoravimas, bet kuriuo atveju būtų didesnė nei oponentų bandymai smūgiuoti dėl nukrypimo nuo žaliojo kurso.

Pasirinkimų ir oponentų smūgių kontekste nevalia ignoruoti gan nevykusio save vadinančių demokratais bandymo pasinaudoti šia situacija ir gražiai pasirodyti visuomenei lengvai slystant populizmo banga. Štai praėjusią savaitę, bandydami išnaudoti susidariusią situaciją, demokratai su Luku Savicku ir Tomu Tomilinu priešakyje nutarė nepraleisti progos ir gauti jauno miesto rinkėjo simpatijų, iškeldami ekologinį šio sprendimo aspektą. Ilgai nesvarstę, jie ėmė piktintis dešiniųjų planais, kartodami net ir daug pamokų nepraleidžiantiems septintokams žinomas tiesas apie aplinkos teršimo ir kietųjų dalelių koncentracijos neigiamą poveikį aplinkai. Rimtai nusiteikę vyrai svaidėsi žaibais ir net žadėjo inicijuoti parlamentinį tyrimą, nors ir nepaaiškino nei ką jie ten tirtų, nei kokias aplinkybės bandytų išsiaiškinti, nei į kokius klausimus siektų atsakyti. Gal parlamentiniu tyrimu jie siektų įrodyti mazuto kūrenimo neigiamą poveikį aplinkai, kurio net tokį siūlymą teikiantys dešinieji neneigia? Absurdas ir tiek.

Tačiau jei jokio pagrindo, jokios tąsos neturėsiantys grasinimai kelia šypsnį, tai nors ir jaunų partijų, nors ir jaunų amžiumi, bet ganėtinai didelę politinę patirtį turinčių politikų neatsakingumas, siekiant gauti pigių politinių dividendų, kelia rimtą susirūpinimą. Tiek Lukas Savickas, tiek ir Tomas Tomilinas, vedantys savo kariauną šiame komunikaciniame žygyje, turėtų suvokti, kad jų piktinimasis ir neginčijamų tiesų apie aplinkos taršos poveikį dėstymas, nepateikiant jokio konkretaus ir veiksmingo pasiūlymo dėl kainų šuolio amortizavimo, reiškia ne ką kita kaip siūlymą pačiai visuomenei sugerti smūgį dėl ankstesnių neatsakingų valdžios veiksmų, už šildymą mokant dar dukart brangiau nei praėjusį sezoną paties kainų piko metu.

Politinių dividendų uždirbinėjimo aistrą pagavusiems politikams norėtųsi kukliai priminti, kad politikai turi ne konstatuoti faktą, o ir pasiūlyti savo alternatyvųjį kelią. Be alternatyvos, fakto konstatavimas nieko savyje neturi, tai tik tuščias veiksmas. Jeigu jau konstatuoji faktą apie būsimą taršą, tai pasiūlyk kartu ir aplinką tausosiančią, žalią alternatyvą, kurios poveikis jei ir negalės prilygti, tai bent jau savyje turės bent kokį nors teigiamą poveikį ir leis bent iš dalies spręsti ir tas problemas, dėl kurių ir yra ieškoma sprendimų. Valstybės ir visuomenės gyvenimas yra daugybė tarpusavyje susijusių, persipynusių komponentų visuma. Ir šioje visumoje tikrai ne paskutinę vietą užima ir žmonių socialinė ir ekonominė gerovė, pasireiškianti per žmonių ekonominę galią, darbą, galimybė ne tik nepakliūti į skurdą, skolas, būti antstolių „klientu“, bet ir turėti darbą bei gyventi oriai. Deja, kol kas tenka konstatuoti, kad savo kritika demokratai neturi jokio plano, kaip saugant aplinką, apsaugoti žmones nuo negailestingos realybės keliamų ekonominių ir socialinių iššūkių.

Taigi, kaip būtų galima sušvelninti ir spręsti susidariusias problemas. Dar pernai sausį socialdemokratai patys pirmieji ne tik iškėlė nepaprastai išaugusių šildymo kainų problemą, bet ir aiškiai bei nuosekliai sudėliojome savo pasiūlymus valdantiesiems. Galbūt šie pasiūlymai ir negrąžintų kainų į, pavyzdžiui, 2020 metų lygį, tačiau tikrai turėtų teigiamą poveikį, kuris bent jau dalinai leistų sumažinti jų neigiamą poveikį visuomenei.

Pirmiausia, mūsų pasiūlytas 0 procentų PVM tarifas šildymui. Jį kurį laiką nuožmiai kritikavusi, galiausiai grakščiai pasisavino ir kaip savo pristatė Vyriausybė. Antra – siūlėme ir vis dar siūlome paleisti visus Vilniuje esančius, paruoštus veikti, bet nenaudojamus biokuro katilus. Trečia – Vilniaus kogeneracinė elektrinė privalo tapti prioritetine ir telkiančia šios Vyriausybės užduotimi, kurios įgyvendinimui būtų pasitelkti visi valdžios turimi svertai.

Šios konkrečios užduotys šilumos ūkiui turi būti derinamos su amortizacinių priemonių, tokių kaip PVM lengvatos šildymui, pratęsimas, veiksmingo kompensacinio mechanizmo įgyvendinimas. Maža to, šio mechanizmo taikymas privalo būti išplėstas, nes tokios kainos, kokios prognozuojamos, smarkiai palies labai platų gyventojų ratą, nuo visiškame skurde gyvenančiųjų iki vidutines pajamas gaunančių žmonių – visiems jiems šios pagalbos tikrai prireiks.