Gyventojai vis dažniau fiksuoja ir viešina žinomus prekybos narkotikais taškus, aplinkybes apie neadekvačiai viešumoje besielgiančius apsvaigusius, o kai kuriais atvejais ant neštuvų, kartais ir juoduose maišuose išvežamus perdozavusius asmenis. Dažnu atveju teisėsaugos institucijos reaguoja vangiai, savo vangumą aiškindamos siekiu ne pagauti eilinius prekeivius, o suardyti visą narkotikų tiekimo grandinę. Deja, tos grandinės nelabai trūkinėja – su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis susijusių nusikaltimų skaičius tik auga.
Apie vis gilėjančią problemą signalizuoja ne tik žmonių liudijimai, televizijos reportažai, portalų antraštės ar vaizdo medžiaga internete. Problemos didėjimą patvirtina ir oficialioji statistika. Remiantis ja, jeigu 2020 metais buvo užregistruotas 2941 nusikaltimas, susijęs su psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis, tai 2023 metais jau buvo registruotas 3921 toks atvejis, t. y. beveik tūkstančiu atvejų daugiau. Per pirmąjį 2024 metų pusmetį jau fiksuoti 2665 nusikaltimai, susiję su narkotinėmis medžiagomis, tad galima drąsiai daryti prielaidą, kad šiemet bus peržengta ir 4000 riba. Ir tai tik skaičiai apie tuos atvejus, kurie buvo registruoti policijos pareigūnų.
Tragiškiausia čia yra tai, kad psichotropinės ir narkotinės medžiagos skverbiasi į mokyklas, kur mokosi itin pažeidžiami visuomenės nariai – paaugliai. Narkotikai ne tik pigūs, bet ir įgauna sunkiai pedagogams bei tėvams atpažįstamas, pavyzdžiui, guminukų, formas. Apsvaigimas dažnu atveju nėra atpažįstamas iki kritinės situacijos – kai paauglys ima elgtis neadekvačiai ar dėl perdozavimo tenka kviesti greitąją pagalbą. Blogiausia, kad tokius atvejus mokyklos visomis išgalėmis slepia, o šią jų poziciją palaiko ir tėvai – vieni nenori gadintis įstaigos įvaizdžio, o kiti nenori „gadinti gyvenimo“ savo vaikui.
Toks žymus su narkotikais susijusių nusikaltimų augimas siunčia labai aiškią ir nedviprasmišką žinią – dabartiniai kovos su šiais nusikaltimais metodai ir priemonės nėra efektyvūs, o valstybė nedelsdama privalo į šią problemą reaguoti.
Kovodamos su narkotikų plitimu valstybės įprastai pasitelkia dviejų rūšių priemones: „minkštąsias“, kurios apima švietimą, prevenciją ir gydymą, bei „kietąsias“, kurios per teisinę bazę virsta galimybėmis efektyviai tirti, reaguoti, užkardyti tokias veikas bei tuo pačiu metu ir atgrasyti. Deja, Lietuvoje trūksta ir vienų, ir kitų.
Labiau į švietimą, prevenciją ir gydymą orientuoti žmonės teigia, kad narkotikų plitimą galima pažaboti ne teisinėmis priemonėmis, o vykdant nuolatinį švietimą ir laiku teikiant pagalbą ar gydymą. Problema ta, kad lietuviškoje realybėje tai neveikia: pagundų daug, o kaip nuo jų apsisaugoti – informacijos trūksta. Tėvai, švietimo įstaigų darbuotojai neretai negali atpažinti nei šiuolaikinių narkotikų, nei nuo jų apsvaigusių asmenų. Neskiriamas finansavimas nei prevencijai, nei gydymui, nei gyjančiųjų nuo priklausomybių integracijai.
Nėra ir palankios teisinės bei finansinės bazės efektyviai teisėsaugos kovai su narkotikų platintojais. Čia trūksta Vidaus reikalų ministerijos formuojamo aiškaus prioriteto policijai dėl kovos su narkotikais. Trūksta finansavimo, pareigūnų, net ir šiuolaikinės technikos. Trūksta geresnio reguliavimo ir vadinamajai kriminalinei žvalgybai, t. y. įrankių pareigūnams sekti ir užkardyti tokias veikas.
Daugybę klausimų kelia ir atsakomybės traktavimo ir taikymo sritys. Pavyzdžiui, prie lengvųjų narkotikų priskiriami ir tie, kurie sukelia rimtas priklausomybes. Maža to, ganėtinai keista „nedidelio“ kiekio, dėl kurio smarkiai švelninama atsakomybė už disponavimą juo, samprata – pavyzdžiui, nedideliu kiekiu laikomi 5 gramai kanapių, nors tokio kiekio apsvaigti pakaktų dešimčiai ar daugiau žmonių.
Vykdomos prevencinės priemonės, panašu, skirtos tam, kad rinkodaros kompanijos ir jų partneriai įsisavintų valstybės lėšas. Štai po vieno susitikimo su tokių programų rengėjais net Prezidento patarėjas atkreipė dėmesį į tai, kad prevencija yra planuojama pavėluotai, t. y. veiklos planai tvirtinami tuomet, kai jie jau turėjo būti įgyvendinti.
Vilnius, kur aptariama problema ypač aktuali, šioje srityje apskritai pramušė bet kokį dugną, kai prevencijos programų rengimu turintis rūpintis ir milijonus iš miesto biudžeto gaunantis Vilniaus visuomenės sveikatos biuras nuo 2016 metų aiškino vykdantis prevencines priemones, nors viskas, ką jis veikė, tebuvo simptomiškų moksleivių apklausų dėl narkotinių medžiagų vartojimo rengimas be jokio švietimo ir jokios prevencijos. Bent jau formalios, net ne šio biuro, o Vilniaus miesto tarybos narių inicijuotos narkotikų prevencijos paugliams gairės atsirado tik pačioje 2023 metų pabaigoje.
Apie pagalbą ar gydymą jau priklausomybes turintiems asmenims net ir kalbėti neverta – trūksta šios srities profesionalų, teikiančią psichologinę pagalbą. Trūksta ir vadinamųjų lovų rimtai sergantiesiems. Todėl, jei priklausomybė nėra rimtai pažengusi ir yra už ką gydytis, tokie žmonės dažniausiai renkasi iš nedidelio kiekio privačių įstaigų, o tie, kurie negali, ir toliau eina keliu, kuris visiems jiems baigiasi tragiškai.
Toliau tokia politika, kokią vykdo valstybė, jos institucijos, tęstis tiesiog nebegali. Valstybės politikai, Vyriausybė ir ypač Vidaus reikalų ministerija privalo teikti pirmenybę kovai su narkotikais. Seimas turi valstybės biudžete numatyti pakankamai lėšų ir išplėsti teisinę bazę, sudarydamas sąlygas policijai efektyviai veikti ir atgrasyti tiek didžiuosius, tiek ir mažuosius narkotikų prekeivius.
Lygiagrečiai privalo vykti švietimas ir prevencija. Tik ne tokie, kokie jie yra dabar. Čia galimu sprendimu galėtų tapti institucija, kuri centralizuotai rengtų švietimo ir prevencijos programas, būtų atsakinga už jų įgyvendinimą ir efektyvumą. Atsakomybių išskaidymas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento, savivaldybių visuomenės sveikatos centrų, nevyriausybinių organizacijų, panašu, kad šiuo metu veikia neefektyviai ir nepateisina lūkesčių.
Kad ir kokį kelią pasirinktų valstybė, aišku viena – pasyviu stebėtoju ir statistikos rinkėju ji toliau būti nebegali. Būtina kuo greičiau imtis šios problemos iš esmės, nes jau dabar visi – socialiniai, klinikiniai, galiausiai nusikalstamumo – parametrai rodo, kad jau esame peržengę kritinę ribą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.