Povilas Pinelis. Valstybei būtini specialistai – Vyriausybės prioriteto sąrašo gale

Dėl įvairių nesėkmių kritikuojama dabartinė Vyriausybė neatliko esminių darbų, neįgyvendino būtinų pokyčių daugybėje valstybei svarbių sričių. Viena tokių – specialistų rengimas ir pritraukimas dirbti valstybei strategiškai svarbiose švietimo, medicinos ir saugumo srityse. Motyvuotų darbuotojų trūkumas valstybėje yra pasiekęs kritinę ribą, o susikaupus garui sprogimo išvengti šiai Vyriausybei pavyko tik savo leteną įkišus į savivaldybių kišenes, taip jas įtraukiant į niekur nevedančią aršią tarpusavio konkurenciją ir taip maskuojant sistemines ydas ruošiant ir motyvuojant specialistus.

Nėra jokios abejonės, kad kritiškai trūkstant žmogiškųjų išteklių, konservatorių idée fixe naikinti įstaigas jungimo ar kitais būdais nepasiteisina – nei mokyklų uždarinėjimas, nei komisariatų, teismų apjungimai, nei ligoninių uždarymai nedavė jų lauktų rezultatų. Žmonėms šios paslaugos yra reikalingos, kaip ir jas teikiantys specialistai – didmiesčiuose, miestuose ir miesteliuose.

Nustatyti valstybei svarbias, prioritetines specialybes, paruošti šalies poreikius atitinkantį specialistų skaičių yra išimtinė valstybės diskrecija. Svarbu pabrėžti, kad minimų svarbių sričių prioritetizavimas, investavimas į strateginius poreikius yra valstybės užduotis ir atsakomybė. Tai išskirtinė valstybės prerogatyva ir ne savivaldybės turėtų ieškoti būdų, kaip pritraukti ar išlaikyti būtinus specialistus.

Galima drąsiai konstatuoti, kad per pastaruosius ketverius metus jokių pokyčių siekiant sudominti, pritraukti ir motyvuoti jaunus žmones rinktis visuomenei svarbias specialybes, o jau pasirinkusius – tęsti darbus, čia taip ir nebuvo. Valstybė tik iš dalies pafinansuoja mokslus, o visa kita palieka savieigai. O juk profesijos patrauklumą jaunam žmogui lemia ne tik galimybė mokytis, bet ir daugybė kitų faktorių, kurių kiekvienam yra būtinas atskiras dėmesys ir priėjimas.

Pavyzdžiui, rengiant medikus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, nors specialybė ir patraukli, mokslų kaina yra didžiulė. Gal investuodami į savo ateitį studentai galėtų imti paskolas, tačiau paskolą galima imti tik kartą, o turint omenyje šių mokslų specifiką, kartais mokslams pabaigti gali reikėti ir ne vienos. Tad studentai, baigę bazinius mokslus, dažnai išvyksta dirbti kitur, kur tokių problemų nekyla, priešingai – yra šalių, kur net ir užsikrauti paskolų kupros nereikia.

Rengiant žmones pedagoginei ateičiai problemos yra kitokios. Čia nauji žmonės neateina, nes nėra jokių aiškiai apibrėžtų karjeros plėtojimo galimybių, o maksimalus galimas uždarbis dirbant įprastą darbo laiką čia siekia tokį, kokį gali gauti dirbdamas prekybos centro kasoje. Galima ilgai suokti apie profesijos prestižą ir jos didelę reikšmę, bet be motyvuojančio atlygio prestižo nepasieksi.

Kalbant apie atlygį – valstybei tarnaujantys ir itin reikalingas specialybes įgiję žmonės yra tie, kurie, konservatorių vertinimu, visuomet turi moralinę pareigą dėl savo gerovės stovėti eilės gale. Juk jų pasirinktas gyvenimo kelias, girdi, turi turėti ir didelį valstybiškumo krūvį, juk jie turi misiją, kuri vien savo pobūdžiu turėtų pakylėti į aukštumas. O realybė tokia, kad dėl nepakankamų atlyginimų, nepakankamų socialinių garantijų, kad ir kur dursi – ten problema. Atlyginimai neatitinka nei kompetencijų, nei skiriamo pasiaukojimo bei įdedamo darbo – nei švietime, nei teisėsaugoje, nei medicinoje. Ką jau kalbėti apie kitose valstybei svarbiose institucijose, pavaldžiose įstaigose dirbančius žmones. Valstybė savo investicijoms, kaip įprasta, vis randa svarbesnių sričių nei jai dirbantys žmonės.

Vyriausybė tuo nesirūpina nemaža dalimi ir todėl, kad žino, jog dalį problemų gali numesti savivaldybėms, kurioms nebelieka kitos išeities, kaip miestiečių pinigais finansuoti Vyriausybės darbo broką. Lėšomis, kurios turėtų būti skirtos infrastruktūrai, t. y. naujų darželių, gydymo įstaigų statyboms, kelių remontui ir t. t. Kas gi nori, kad nusikalstamumas jo mieste būtų didžiausias, kad žmonės laiku nesulauktų pagalbos, stovėtų dar didesnėse eilėse pas gydytoją ar net turėtų vykti ieškoti sveikatos priežiūros paslaugų į kitą miestą? Kam reikalingos antraštės, kad viename ar kitame mieste nebeįmanoma užtikrinti net bazinio, nekalbant jau apie kokybišką švietimą?

Niekas. Vyriausybė tai žino ir tuo naudojasi. Miestų ir miestelių atstovai ima diegti įvairias priedų ir kitas skatinimo priemones ir įsitraukia į nuožmią konkurenciją dėl mažo specialistų skaičiaus. Miesteliai gydytojus vilioja atlyginimais, stipendijomis, būstu, miestai dėl policijos pareigūnų, pedagogų, slaugytojų ir t. t. kaunasi išmokėdami jiems motyvacinius ar terminuotus priedus, viliodami nemokamu viešuoju transportu.

Šiose atsainaus Vyriausybės požiūrio sukeltose „žiurkių lenktynėse“ laimėtojų nėra. Didesni miestai visuomet turės daugiau galimybių prisitraukti žmonių nei mažesnieji, o ilgainiui ims stigti lėšų kitiems tikslams įgyvendinti. Tačiau net ir finansiškai pajėgiems miestams Vyriausybės darbo broko maskavimo našta tampa rimtu finansiniu iššūkiu.

Neatlikdama jai priskirtų darbų ir lįsdama į savivaldybių kišenes, Vyriausybė skatina netvarų, netolygų miestų ir regionų vystymąsi. Be to, didina atskirtį tarp jų. Galiausiai ji nesprendžia, o tik atideda problemą, nes paskatų rinktis valstybei reikalingą profesiją jauniems žmonėms ar joje likti jau patyrusiems per ketverius metus iš Vyriausybės taip ir nebuvo sukurta. Negana to, nepritraukiant ir neparengiant naujų žmonių, problema visą laiką tik aštrėjo, o situacija dabar yra tokia, kad kai kur naują infrastruktūrą kurti beprasmiška – kam gi reikalingos naujos mokyklos, poliklinikos, jeigu nėra kam jose dirbti?

Jau nueinanti Vyriausybė šių problemų nesprendė. Įkišusi leteną į savivaldybių kišenę ją tik atitolino. Nors ir neigiamame kontekste, gal gerai bent tiek, kad taip išsisukinėti būsimoji Vyriausybė jau nebegalės. Specialistų trūkumas yra toks ženklus, kad visas turėtas laikas sisteminiams pokyčiams jau ištiksėjo.