Į iškilmingą sutarties pasirašymą susirinko ir plačiai šypsodamasi fotografams pozavo išties simbolinė kompanija, kurioje iš keturių vyrų net trys buvo pagrindiniai sostinės vadovai besibaigiančioje kadencijoje. Tai Remigijus Šimašius ir jo vicemerai Valdas Benkunskas bei Tomas Gulbinas. Visi šie trys vyrai pastaruosius metus formavo ir įgyvendino daugybę kritikos susilaukusią ir vis dar susilaukiančią sostinės politiką. Tokia kompanija, panašu, pasirinkta ne atsitiktinai, o norint pasiųsti labai aiškią žinią: demokratijos šventė baigėsi, o sostinę, kaip valdėme, taip ir toliau valdysime mes.
Jeigu minėto kolektyvo pozą galime laikyti simboliniu ženklu, tai konservatorių ir Laisvės partijos sutartis ir raštiškai duoti įsipareigojimai vieni kitiems yra laikytini rimtu ir oficialiu dokumentu. O šių įsipareigojimų turinys sako vieną paprastą dalyką – nors dešiniųjų partijų balansas Vilniaus taryboje persiskirstė, tačiau pokyčių vykdomoje politikoje nebus. Priešingai – sutartyje yra įsipareigojama ne tik tęsti aštuonerius metus vykdytą ir per rinkimų kampaniją pačių konservatorių smarkiai kritikuotą politiką, bet daugelyje vietų ją dar labiau sustiprinti.
Štai, pavyzdžiui, nueinančio mero inicijuota, jo populiarumui itin stiprų smūgį sudavusi vadinamoji gatvių humanizavimo ar siaurinimo idėja ir toliau bus tęsiama. Naujajam merui ir jo komandai visiškai nesvarbu, kad šis siaurinimas ir šio projekto likimas kėlė daugybę aistrų, o pats Valdas Benkunskas ne tik skelbė apie moratoriumą siaurinimui, bet ne vienuose debatuose viešai įsipareigojo jį stabdyti. Tačiau, rinkimams pasibaigus, meras visą savo gana aršią kritiką ir pažadus rinkėjams labai greit pamiršo, nes koalicinėje sutartyje juodu ant balto matome, kad jis ir jo komanda įsipareigoja kolegoms laisviečiams „užtikrinti gatvių standarto įgyvendinimo tęstinumą“. Neužtruko nė mėnesio, neprireikė nė oficialios inauguracijos, kad naujasis meras imtų ir pamirštų vieną dažniausiai kartotų savo pažadų.
Nemažai ne tik vilniečių, bet ir valstybinių institucijų, tarp jų ir Specialiųjų tyrimų tarnybos, kritikuotos Remigijaus Šimašiaus ir neabejotinai jo artimiausios aplinkos iniciatyvos taip pat bus tęsiamos. Koalicijos sutartyje matome, kad konservatoriai pasižada ir toliau tęsti „dešimties gerųjų architektūros taisyklių“ ar „turinio prieš formą“ principo įgyvendinimą. Būtent šias iniciatyvas kaip prieštaraujančias aukštesnės galios teisės aktams, sukuriančias prielaidas protekcijoms, neskaidrumui savo analizėje sutaršė Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir kam jau kam, o konservatoriams tai tikrai yra žinoma. Tačiau nepaisant visko, net raštu yra įsipareigojama ir toliau tęsti šią ydingą praktiką.
Ką toks įsipareigojimas reiškia miestui ir miestiečiams? Ogi tai, kad greičiausiai ir toliau bus išdavinėjami leidimai „rekonstrukcijoms“, per kurias mediniai nameliai bus rekonstruojami į kotedžų kvartalus, o požeminiai garažai prestižinėse vietose – į milžiniškus daugiabučius. Greičiausiai ir toliau prie valdančiųjų prieinančių projektuotojų projektai atitiks dar R. Šimašiaus komandos sukurtas taisykles, o kiti turės juos metų metus tobulinti. Greičiausiai ir toliau, pasiremiant turinio prieš formą taisykle, kai kam bus leidžiama plėtoti nekilnojamojo turto projektus tose miesto vietose, kuriose kitiems, parodžius į formos reikalavimą, bus griežtai parodomos durys.
Skaitydami toliau, galime matyti ir tolimesnį bei labai pavojingą liberalų ideologijos įgyvendinimą, kai viešosios paslaugos išdraskomos gabalais ir vis didesniais tempais atidavinėjamos į privataus verslo rankas. Autobusų parko teritorija jau iš esmės išdalyta, o dabar atėjo eilė perdavinėti viešojo transporto maršrutus į privačias rankas. Tai ne tik paslaugų perdavimas privačiam verslui, bet ir rimta finansinė našta miestui, nes didinant maršrutų skaičių, pasitelkiant išorės tiekėjus, viešojo transporto išlaikymo sąnaudos žymiai išaugs.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad meras ir jo komanda visiškai pamiršo pažadus apie savivaldybės darželius ir mokyklas. Koalicinėje sutartyje nekalbama apie tai, kas buvo žadama rinkėjams, t. y. statyti naujas savivaldybės ugdymo įstaigas, čia kalbama apie „vietų skaičiaus didinimą“, o tai, išvertus į žmonių kalbą, reiškia ne ką kita, o privataus verslo subsidijavimo eilutės miesto biudžete didinimą. Ir gerokai didesniais tempais, nei buvo iki šiol. Taigi, vietoje tvarių ir daugelį metų galinčių tarnauti investicijų į švietimo infrastruktūrą, miestiečių pinigai ir toliau bus liejami į privatų verslą arba, vartojant ekonomistų mėgstamą terminą, – tiesiog pravalgomi.
Kalbant apie vairuotojų problemas, „radikalią transporto pertvarką“ žadėjęs meras, atėjus metui derėtis su laisviečiais, vėlgi panašu, kad viską pamiršo. Iš skambių pažadų liko nelabai daug kas: vietoje daugiaaukščių parkavimo aikštelių – pažadas bandyti įkvėpti gyvybės jau ne vienus metus įstrigusiai korių programai, daugiau A juostų ir įsipareigojimas kada nors pasvarstyti apie labiausiai apkrautų sankryžų rekonstrukcijas. O gatvių kokybė tikrai pagerės artimiausiu metu, bet tai tikrai ne mero, jo komandos ar koalicijos partnerių nuopelnas – tiesiog artėja NATO Viršūnių susitikimas, kurio metu prastos kokybės gatvės darytų didelę gėdą visai valstybei, tad nacionalinė valdžia tikrai pasirūpins, kad bent jau ten, kur vyks delegacijos, gatvės ir šaligatviai būtų tvarkingi.
Kažin, ar rinkdamiesi ir suteikdami išties didelį pasitikėjimą konservatoriams už juos balsavę rinkėjai tikėjosi, kad valdžios pasikeitimas taps nereikšmingu formalumu, o jų rinkti konservatoriai, net ir turėdami istoriškai didžiausią mandatų skaičių, vis tiek paprasčiausiai vykdys Laisvės partijos jau suformuotą politiką. Greičiausiai ne, nes tokiu atveju jie būtų rinkęsi Laisvės partiją, o ne Tėvynės sąjungą. Tačiau, matant tokius konservatorių žingsnius, susidaro įspūdis, kad Vilniaus konservatoriams nei rinkėjams duoti pažadai, nei partijos kolegų, nei vilniečių lūkesčiai nėra tokie svarbūs, kaip galimybė turėti kelių balsų daugumą miesto taryboje.
Nors miestiečiai patikėjo konservatorių pažadu turėti miestą be cirkų, tačiau panašu, kad iš Vilniaus cirkas niekur neišvažiavo, maža to – ir artistai, ir afišos, ir net programa – ta pati.