Povilas Urbšys. Apie arklį ir demokratiją

Vasaros atokaitos metu dalytis mintimis apie arklį ir demokratiją nėra dėkingas užsiėmimas, bet gal bus įdomu sužinoti, kaip tie du nesuderinami dalykai įtakoja mūsų kasdienybę ir nulemia mūsų ateitį. Tuo labiau jog paskutiniai atlikti tyrimai, kurie buvo paskelbti liepos pradžioje, atskleidė – Lietuvos žmonės yra nusivylę demokratijos veikimu mūsų šalyje ir dalis vis dar ilgisi tvirtos rankos.

Taigi, net ir praėjus 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo tenka pripažinti: Konstitucijos 1 straipsnio nuostata – Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika – taip ir liko iš dalies popierinė. Pagrįstai kyla klausimas: kas už tai atsakingas?

Be abejo, šią atsakomybę turėtų prisiimti visi, kurie pasinaudodami žmonių suteiktomis atstovavimo galiomis kūrė ne demokratinę, o partokratinę santvarką, suabsoliutinusią tik institucines ir partines galias.

Žmogus, kaip ir sovietiniais laikais, buvo paverstas tų galių manipuliavimo medžiaga – vadinamąja liaudies mase. Žinoma, už tai reikia pasakyti „ačiū“ visiems, kurie klūpančiam žmogui įteigė, jog klūpėti prieš valdžią su ištiesta ranka yra natūrali jo būsena.

Taigi per atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius mūsų visuomenė nesusiformavo kaip visavertė pilietinė tautinė bendruomenė. Ji neįgijo reikiamo demokratinio imuniteto, kuris apsaugotų žmones nuo jų pačių išsirinktų valdžios atstovų piktnaudžiavimo ir kylančių vertybinių pandemijų iš svetur.

Kaip savo laiku konservatorių ideologai pasisavino patrioto sąvoką ir nuo tada tapo vieninteliais „tikraisiais“ Lietuvos sergėtojais, visus kitus paversdami įtartinais marginalais, taip dabar laisvė ir demokratija siejama tik su liberaliąja ideologija.

Nors šiuolaikinis liberalizmas vakarietiškame pasaulyje vis dažniau įgyja kraštutinių apraiškų, keliančių grėsmę pačiai demokratijai, kai įsigali tik vienos visuomenės grupės tiesa ir visi nesutinkantys su ja paverčiami užribio žmonėmis. Šiandien demokratijos pavyzdžiais laikytose valstybėse asmuo, išreiškęs nepritarimą pseudo antirasistiniam vajui šalyje, gali būti ištrintas iš socialinių tinklų ir tapti persona non grata.

Tenka pripažinti, jog vakarietiška visuomenė, kurį laiką orientuota tik į vartojimą, tapo labai parankia terpe tokiam užkratui plisti, nes vartojimas buvo prilygintas laisvei, ši – liberalizmui, o pastarasis – demokratijai. Tad nereikia stebėtis, jog šį procesą stimuliuoja stambiosios pasaulinės korporacijos.

Mes prarandame demokratijos etalono suvokimą: piliečių atstovai tapo panašesni ne į tautos atstovus, bet į piemenis, ganančius juos išrinkusias avis. Tad jei pagrindinis demokratijos – atstovavimo – principas išsigimė, visai pagrįstai galime kelti klausimą: kas yra ta demokratija?

Prieš 30 metų ištrūkę iš totalitarinių gniaužtų ėmėmės kurti demokratiją net nesuvokę, kas iš tikrųjų ji yra. Bandėme lygiuotis į Vakarus, kurie jau buvo pažeisti vertybinės erozijos – ši per tą laiką išsiplėtė iki ideologinės pandemijos lygio, kai bijoma pasakyti, kad visavertės šeimos pagrindas yra santuoka tarp vyro ir moters, jog nacionalinė savimonė nėra nacionalizmas, žeminantis kitą, o rasizmas gali būti ir juodaodžių, ir baltaodžių niekinimo būdas.

Anksčiau Europos demokratija buvo grindžiama krikščioniškomis vertybėmis. Dabar jų gėdijamasi. Dabartiniai ES architektai bando šias vertybes nušluoti ir ant jų griuvėsių pastatyti neoliberalistinį ideologinį darinį, paskelbiantį pamatines demokratines vertybes antidemokratinėmis.

Štai jums šviežiausias pavyzdys. ES Briuselio biurokratai su Europos Komisija priešakyje nusprendė įvykdyti baudžiamąją akciją – neskirti ES lėšų Lenkijos miestams, pasiskelbusiems zonomis be LGBTI ideologijų ar priėmusiems šeimos teisių rezoliuciją, kurioje yra aiškiai apibrėžiama, kad visavertė šeima yra vyro ir moters sąjunga. Taigi baudžiami tie, kurie siekia išsaugoti vertybes, netolimoje praeityje grindusias visą Europos civilizaciją.

Šie baudėjai net nesuvokia, jog tokiomis akcijomis atveria vertybinį vakuumą, kuris pripildomas sprogstamąja medžiaga, sudaryta iš islamiškojo ekstremizmo ir kraštutinio neoliberalizmo mišinio. Šios griaunančios jėgos bangos su šūkiais „Išprievartauk sistemą!“, „Žudyk visus policininkus!“ ritasi būtent per tas Europos valstybes, pastaraisiais dešimtmečiais itin uoliai naikinusias savo tradicinę krikščionišką nacionalinę tapatybę ir kūrusias neoliberalios visuomenės demokratijos modelį, orientuotą ne į moralinių vertybių puoselėjimą, o į vartotojiškų instinktų tenkinimą.

Šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje kai kurie antidemokratiniai dariniai pradeda atrodyti kaip stabilumo garantai. Pasauliniu mastu tai – Kinija, kuri su mirtinu koronaviruso pandemijos iššūkiu neva susidoroja kur kas geriau nei demokratinės valstybės. O pas mus Karbauskis – Lietuvos „stabilumo garantas“ – sklendžia virš visų, o jo skrydį per Viktoro petį su šypsena stebi Volodia iš rytų.

Ir stovi žmogus kaip toje pasakoje ties kryžkele: į kairę eisi – arklį prarasi, į dešinę pasuksi – pats pražūsi. Gal kam atrodys: verčiau prarasti arklį, bet jį praradęs gali ir pats kažkieno arkliuku tapti.