R. Budbergytė. Ar valstybė gali sudaryti sąlygas jaunoms šeimos turėti savo būstą?

Šiandien dirbanti, tačiau mažas pajamas gaunanti jauna šeima ar be tėvų globos likę vaikai, neįgalūs asmenys, šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų, socialinio būsto nuomos yra priverstos laukti metų metus, o didžiuosiuose miestuose praverti valstybės pažadėto būsto duris gali pavykti tik po kelių dešimtmečių. Ko vertas šis ilgas valstybės „malonės“ laukimas? Ar jis nėra tik deklaracija?

Viena vertus, valstybė, suteikdama socialinį būstą, tačiau nepasiūlydama lankstesnių sąlygų būsto kreditui iš banko gauti, mažas pajamas gaunančių šeimų neskatina dirbti ir siekti didesnių pajamų, kurios ateityje leistų įsigyti nuosavą būstą.

Kita vertus, tenka pripažinti ir tai, kad pati aprūpinimo socialiniu būstu sistema šalyje yra iškraipyta ir stokoja saugiklių – teisę gauti socialinį būstą turi ir nedeklaravę pajamų bei turto asmenys, kurie (pripažinkime) ne visada yra skurdžiausiai gyvenantys.

Nežiūrint to, daliai sunkiai besiverčiančių Lietuvos, kurioje didžiausia pajamų nelygybė Europos Sąjungoje, gyventojų socialinio būsto prieinamumas yra būtinas. Nors nuo 2015 metų įsigaliojo naujos paramos būstui priemonės – nuomos ir išperkamosios nuomos mokesčių dalies kompensacijos – tačiau iki šiol jos nėra populiarios. Mažai uždirbantys vargiai gali pasinaudoti išperkamąja būsto nuoma ne tik dėl mažų pajamų ar lankstesnių kreditavimo sąlygų, tačiau ir dėl ribotos nekilnojamo turto, kuris atitiktų asmenų būtiniausius poreikius, pasiūlos rinkoje.

Asmenims Lietuvoje socialinis būstas yra suteikiamas tik tokiu atveju, jei šių asmenų ar šeimos metinės pajamos ir turimas turtas neviršija valstybės remiamo dydžio, o galimybė prarasti socialinį būstą ar teisę į kompensacijas atsiranda metinėms pajamoms ir turtui 25 procentais viršijus nustatytas ribas.

Tuo tarpu kaimyninėje Estijoje ar emigrantų pamėgtoje Airijoje skiriant socialinį būstą yra atsižvelgiama ir į patį socialinių paslaugų reikalingumą, priklausomai nuo sveikatos būklės ir kitų svarbių socialinių kriterijų.

Vien valstybės biudžeto ir ES lėšų panaudojimo nepakaks

Remiantis neseniai atlikto Valstybės kontrolės audito duomenimis, 2012–2014 metais socialiniam būstui valstybė skyrė daugiau kaip 21 mln. eurų, savivaldybės – dar papildomai 3,6 mln. eurų. Deja, šios, lyg ir nemenkos, lėšos nepadėjo sukurti didesnės socialinių būstų savivaldybėse pasiūlos – būsto laukiančiųjų eilės didėjo sparčiau nei šio fondo lėšos.

Vargu, ar ir planuojama 49,9 mln. eurų suma iš Europos regioninės plėtros fondo padarys stebuklą: skaičiuojama, kad iki 2020 metų socialinių būstų skaičius savivaldybėse išaugs iki 1150 būstų, tačiau tai tik lašas jūroje, turint galvoje, kad šalyje daugiau kaip 12 tūkst. asmenų ir šeimų laukia eilėse, siekdami gauti socialinį būstą.

Pačios savivaldybės, deja, ne itin dosniai prisideda prie socialinio būsto plėtros. Dar blogiau yra tai, kad jos pasirenka brangius būsto įsigijimo būdus, neatlieka sąnaudų ir naudos analizės, neapsvarsto visų alternatyvų. Taigi, rizika, kad ir ES, ir valstybės biudžeto lėšos bus panaudotos nerezultatyviai, yra pagrįsta.

Didmiesčiuose neįkandamos būsto nuomos kainos

Milžiniškos laukiančiųjų socialinio būsto eilės Lietuvoje – ne vienintelė blogybė. Negalime nepastebėti to, kad šiandien dirbančios, tačiau mažesnes pajamas gaunančios jaunos šeimos negali įpirkti nuosavo būsto. Daugumai jaunų šeimų neįkandamomis tampa ir būsto nuomos Lietuvos didmiesčiuose kainos.

Valstybė bando taikyti įvairių formų paramos sistemas jaunoms šeimoms, norinčioms įsigyti nuosavą būstą. Vieni iš tokių sprendimų – lengvatinių paskolų būstui, išperkamosios nuomos ir kitų priemonių taikymas, kas leistų žmonėms įleisti šaknis savoje šalyje.

Iki šių metų kovo mėnesio Lietuvoje galiojo 2004 metais patvirtinta Lietuvos būsto strategija, pagal kurią buvo planuojama sudaryti sąlygas atsirasti ne pelnui nuomojamo (arba kitaip tariant – prieinamo) būsto sektoriui. Šio sektoriaus atsiradimas leistų namų ūkiams, turintiems vidutines pajamas, kurių nepakanka nuosavam būstui įsigyti, tačiau kurios yra per didelės, jog būtų leista išsinuomoti socialinį būstą, stabiliai įsikurti gimtoje šalyje, tuo pačiu neiškraipant socialinio būsto rinkos.

Gaila, bet teisinga prieinamo, arba nuomojamo ne pelnui, būsto idėja lengva širdimi buvo palaidota, trumparegiškai neįvertinus, kad netolimoje ateityje tai gali turėti įtaką gimstamumui ir emigracijai. Likome su gražiai skambančia socialiai orientuoto būsto sistema, o ir tai, kaip rodo minėti audito rezultatai, daugiau popieriuje, nes socialinio būsto gudravimais ar net apgaule siekia ir tie, kurie patys galėtų daugiau savimi pasirūpinti, jei valstybėje turėtume socialiai patrauklią ir balansą tarp regionų užtikrinančią urbanistinę politiką, kada būtų racionaliai panaudojama valstybinė žemė, skiriami pakankami viešieji finansai, leidžiantys išvystyti viešąjį transportą, užtikrinantį darbo jėgos mobilumą.

Ne paslaptis, kad valstybė, siekdama energetinio efektyvumo, ėmėsi renovuoti šiuolaikinio būsto standartų neatitinkančius daugiabučius (visi žinome, koks tai buvo didelis iššūkis, įveiktas tik praėjusios Vyriausybės). Renovavimas, nors ir nėra pigiausias būdas, pats savaime nėra kritikuotinas pasirinkimas, bet šiandien jau tikrai nepakankamas sprendžiant tvarios, modernios ir socialiai atsakingos būsto plėtros iššūkius.

Kosmetinių pertvarkų neužteks

Dabartinė Vyriausybė yra numačiusi ateinančių metų viduryje sukurti paramos jaunoms šeimoms iki 35 metų sistemą, kuri padėtų įsigyti pirmąjį būstą, nepaisant tokios šeimos gaunamų pajamų dydžio. Tiesa, siekiant regionų plėtros ir stokojant finansinių išteklių, tokia paramos sistema būtų taikoma tik toms jaunoms šeimoms, kurios kurtųsi ne didmiesčiuose.

Didesniuose miestuose ir toliau planuojama taikyti būsto nuomos ir išperkamosios būsto nuomos mokesčių kompensacijas, kurios vargu, ar labai paspartins jaunų ir auginančių vaikus šeimų ar socialiai pažeidžiamų žmonių aprūpinimą gyvenamuoju plotu. O tai reiškia tolimesnius demografijos ir emigracijos iššūkius, didėjančią socialinę atskirtį, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlytos būsto prieinamumo gerinimo sistemos sėkmę neabejotinai stabdys kol kas labai riboti planuojami finansiniai resursai.

Jeigu sieksime tik kosmetiškai išspręsti mažas pajamas gaunančių gyventojų aprūpinimo socialiniu būstu problemas, ko gero, užteks tik paraidžiui įgyvendinti Valstybės kontrolės rekomendacijas. Tuo tarpu, jei mes iš tikrųjų ketiname ne žodžiais, o konkrečiais ir ryžtingais veiksmais mažinti pajamų nelygybę, spręsti demografijos ir emigracijos krizę Lietuvoje, reikia suplanuoti ir įgyvendinti modernią ir ambicingą prieinamo būsto įsigijimo politiką. Žinoma, ambicingų planų įgyvendinimas neabejotinai yra rimtas iššūkis ir tai gali daugiau kainuoti. Reikėtų surasti ir įdarbinti tikrai nemenkus ne tik viešuosius, bet ir privačius resursus. Dabartinė Vyriausybė imasi konkrečių žingsnių mažinti šešėlį, siekia peržiūrėti mokesčių lengvatas. Laikas būtų galvoti apie sektorines viešųjų išlaidų peržiūras. Ir neabejotina, kad ambicingos urbanistinės politikos sukūrimas bei įgyvendinimas tuo pačiu prisidėtų ir prie šalies BVP augimo, nes paskatintų investicijas įvairiose ekonominės veiklos srityse, nekalbant apie užimtumo didinimą, ypač statybų sektoriuje. Modernizuojant fragmentišką bei atgyvenusią būsto prieinamumo sistemą Lietuvoje, naujo dviračio išradinėti nereikėtų, užtektų pasinaudoti gerąja praktika, kuri dešimtmečiais sėkmingai taikoma kitose valstybėse.