Stebint, kokiomis priemonėmis iki šiol mėginama vykdyti valstybės tarnybos reformą, o tiksliau, tik kalbėti, kad ji vykdoma, atrodo, kad tyčia ar netyčia daryta viskas, kad iš pareigų pasitrauktų ne tik neprofesionalūs, kažkieno tiesiog laikomi darbuotojai, bet ir kompetentingi, atsidavę bei sąžiningai dirbantys žmonės. Greta to, panašu, kad priimti sprendimai iš esmės tik palengvins saviškių susodinimą į postus.
Apskritai, Vyriausybės siūlomų įstatymų projektų nevadinčiau reforma. Tai, kas prasidėjo kaip rotacija, greičiau yra tiesiog mėginimas pergudrauti sistemą taip, kad būtų galima padidinti algas patinkantiems, o nepatinkančius tarnautojus tiesiog atleisti.
Teisinantis neva vykdomomis reformomis, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai dar nuo krizės laikų yra įšaldyti. Kol valdantieji mėgina šį faktą pridengti kalbomis apie „būtinus viešojo sektoriaus sistemos pakeitimus“, didelė dalis jos darbuotojų yra atsidūrę ties skurdo riba. Problemos ne tik nesprendžia, bet ją netgi aštrina tai, kad atskiros tarnybos vis dažniau teikia Seimui prašymus pakelti joms atlyginimus per specialiuosius įstatymus. Einant šiuo metu, pleištą įvarysime tiesiog tarp pačių viešojo sektoriaus darbuotojų.
O juk galėtume mažiau išlaidauti tokioms dešimtis milijonų eurų suvalgančioms, tačiau labai abejotinų rezultatų pasiekiančioms programoms kaip „Atrask save“ ir tas lėšas verčiau skirti kultūros, socialinių darbuotojų, gaisrininkų ir kitų atlyginimams, kurie dabar atsidūrę ant minimalios ribos, didinti. Dar ilgiau lūkuriuojant valstybės tarnyba bus iš pamatų sugriauta.
Reikia atsižvelgti į tai, jog kalbame ne apie kažkokią mechaninę mašiną, o gyvą sektorių su savo darbuotojais. Ko gali tikėtis žmonės, ypač sąžiningi, turintys aukštus gebėjimus, išsilavinimą ir kompetencijas, iš darbo valstybės tarnyboje, kur darosi nelengva pamatyti perspektyvų? Atlyginimai nekeliami praktiškai 10 metų, aukščiausių valdžios pareigūnų linksniuojami jie irgi ne gražiausiais žodžiais... Nereikia daug įžvalgos suprasti, kad dalis viešojo sektoriaus darbuotojų tiesiog pereis į privatų sektorių – ir ne todėl, kad nemylėtų savo darbo, o dėl paprasčiausios pagarbos, kurios jiems nerodome nei žodžiais, nei darbais. Galiausiai turėsime situaciją, kai pasitraukus labiausiai išsilavinusiems ir kompetentingiems tarnautojams jų vietas užims per pažintis ar dėl tam tikrų interesų atitikimo įdarbinti žmonės.
Šios problemos sprendimas yra kelti atlyginimus visiems viešojo sektoriaus darbuotojams, didinant bazinį dydį. Tačiau dabar Seime pateiktas projektas, siūlantis jį padidinti „net“ 1,5 euro, tuo tarpu infliacija prekes ir paslaugas pabrangino daugiau. Tai reiškia, jog toks atlyginimų pakėlimas neįstengtų net kompensuoti išaugusių kainų, dėl ko yra aiškiai nepakankamas ir neapsaugo viešojo sektoriaus darbuotojų nuo atlyginimų nuvertėjimo.
Toks požiūris į viešąjį sektorių, be kita ko, perša mintį, kad Lietuva vis dar gyvena sovietinio mentaliteto šešėlyje, kur tarsi natūralu manyti, jog valdininkams nereikia mokėti daug, mat šie gali tiesiog pasivogti. Tai ne tik gėdingas, bet ir pragaištingas manymas, skatinantis korupcines praktikas.
Reikia atminti, jog valstybei dirba daug Lietuvai reikalingų žmonių – tai mokytojai, medikai, gaisrininkai, socialiniai, kultūros darbuotojai ir kiti. Šiandien matome, jog imtasi mėginimų spręsti jėgos struktūrų atlyginimo klausimą. To negana, nes valstybei reikalingos ne tik jėgos struktūros, bet ir kitų sričių darbuotojai, kurie šiuo metu gauna praktiškai minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio uždarbį.
Materialinis ir moralinis viešojo sektoriaus darbuotojų gniuždymas yra pavojingas visai šaliai, juk viešasis sektorius teikia bazines paslaugas ir galimybes, be kurių neįsivaizduojama efektyviai veikianti visuomenė. Todėl įženkime į civilizaciją šia prasme ir pagaliau parodykime rūpestį ta didele dalimi Lietuvos piliečių, kurie bando dirbti ir siekti visiems mums reikšmingų rezultatų viešajame sektoriuje.