R. Janickas. Verslas šilumos ūkyje: kaip praturtėti pažeidinėjant sutartis?

Dabartiniai šalčiai Ukmergėje su siaubu primena, kokias sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį gaudavome prieš penkerius metus. Tuomet savivaldybė nusprendė žengti precendento neturinčiu keliu – nutraukti su privačiu šilumos operatoriumi šiurkščiai pažeidinėjamą sutartį. Aukščiausias teismas konstatavo, kad sutartis nutraukta teisėtai, tačiau pradėjus nagrinėti kompensacijų klausimą, pasirodo, kad savivaldybėms ginti viešąjį interesą ne visuomet naudinga.

Prieš 15 metų Ukmergės rajono savivaldybė išnuomojo šilumos ūkį privačiai bendrovei, kad ji rūpintųsi šilumos bei karšto vandens tiekimu gyventojams, prižiūrėtų ir modernizuotų ūkį, o pasibaigus penkiolikos metų sutarčiai, seną ir naujai sukurtą turtą už 1 litą perduotų savivaldybei. Tačiau, likus penkeriems metams iki sutarties pabaigos, savivaldybė ją dėl šiurkščių pažeidimų, lėmusių išpūstas šilumos ir karšto vandens kainas ukmergiškiams, vienašališkai nutraukė. Tuomet prasidėjo batalijos teismuose, kuriose galutinį tašką padėjo Aukščiausias teismas – jis konstatavo, kad sutartis pažeista šiurkščiai ir savivaldybė ją nutraukė teisėtai.

Esminiais sutarties pažeidimais buvo pripažinta tai, jog be savivaldybės žinios buvo įkeičiamas turtas, juo buvo garantuojamos iš banko gaunamos paskolos; taip pat ukmergiškių sąskaita buvo mažinamos kainos kitame rajone; galiausiai – UAB „Miesto energija“ pardavė didžiąją dalį savo akcijų, nors sutartimi buvo įsipareigojusi būti nepriklausoma. Teismas konstatavo, kad įvykdyti sutarties pažeidimai buvo esminiai ir šiurkštūs, o savivaldybė sutartį nutraukė teisėtai, kadangi iš sutarties tolimesnio vykdymo galimybės gauti tai, ko buvo tikimasi, nebeliko.

Pasiryžimas nutraukti sutartį buvo beprecedentis įvykis, į jį buvo nukreiptos ir kitų savivaldybių, taip pat turinčių sutartis su privačiais operatoriais, akys. Tačiau tai nebuvo istorijos pabaiga. Dabar UAB „Miesto energija“ reikalauja iš savivaldybės ir jos kontroliuojamos įmonės „Ukmergės šiluma“ solidariai priteisti daugiau kaip 4 mln. eurų. Privatininkas skaičiuoja, kad tokius nuostolius patyrė dėl to, kad sutartis vienašališkai buvo nutraukta anksčiau laiko.

Rolandas Janickas

Iš ko susidaro tiek milijonų? Visa paslaptis tame, kad į šią sumą buvo įskaičiuotos ne tik nesusigrąžintos investicijos, bet ir darbuotojų darbo užmokestis, kurį bendrovė mokėjo jau po sutarties nutraukimo; finansinės paskolos apyvartinėms lėšoms; rezervinio kuro laikymo sąnaudos; kompensacija už karšto vandens skaitiklių įdiegimą bei priežiūrą ir panašiai. Verslo rizikai tenkančias išlaidas reikalaujama kompensuoti net tuomet, kai sutartis nutrūko dėl privatininko kaltės.

Aukščiausias teismas, priimdamas nutartį dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, pasisakė, kad kompensacijos klausimas turi būti sprendžiamas, remiantis LR Civiliniu kodeksu. Trumpai tariant, pirmiausia reikia įvertinti, kiek buvo pagerintas išnuomotas šilumos ūkio turtas. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad privatininkas savivaldybės turtą valdė jau dešimtmetį ir iš šios veiklos gavo pelno, taigi, didesnė dalis turto pagerinimo išlaidų yra atsipirkusios. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nepasisakė, kad sutarčiai taikytinas LR Investicijų įstatymas, tačiau visiškai neatsižvelgdamas į Aukščiausiojo teismo sprendimą, priteisė beveik viską, ko UAB „Miesto energija“ prašė. Tuo tarpu pagrindinio klausimo – atlyginimo nuomininkui už pagerintą turtą, atsižvelgiant į jo nusidėvėjimą, nenagrinėjo.

Istorija dar nesibaigė, tačiau pasimokyti iš jos jau tikrai yra ko. Visų pirma, skaudžiausia pamoka yra pamatinė – verslas savo kompetencijomis bei investicijų galimybėmis gali lenkti valstybines įmones, tačiau galvojant apie viešojo intereso užtikrinimą – paslaugų teikimo perdavimas į privačias rankas tose rinkose, kurios yra monopolinės, ydinga.

Rolandas Janickas

Tikėkimės, kad Aukščiausiojo teismo išaiškinimu bus vadovaujamasi kituose teismuose ir, kad neturėsime pamokos, jog šiurkščiai sutartį pažeidęs privatininkas suma sumarum iš nutrauktos sutarties gali uždirbti daugiau nei kad tuos likusius penkerius metus būtų toliau teikęs paslaugas. Dar tiksliau – gali praturėti, nes verslo riziką prisiims kiti, šiuo atveju – gyventojai. Tokia baigtis neabejotinai destabilizuotų šilumos ūkį rajone, būtų skausminga ne tik finansine, bet ir moraline prasme. Visgi didžiausia galima pasekmė – suformuotas precendentas valstybiniu lygmeniu, jog savivaldybėms ginti viešąjį interesą nėra naudinga.