R. Juknevičienė. Ar Kremliaus grėsmė mus užklupo netikėtai?

Nuo kruvinų įvykių Ukrainoje pradžios, o ypač – po Rusijos įvykdytos nelegalios Krymo aneksijos ir atviros agresijos prieš Ukrainą Donbase, susidomėjimas gynybos politika tapo viena svarbiausių temų visuomenėje ir žiniasklaidoje.

Politikai, matydami visuomenės susitelkimą grėsmės akivaizdoje, taip pat prisiminė esantys atsakingi ne tik už šalies ekonominę ar socialinę raidą, bet ir už saugumą.

Visgi tam, kuris bent kiek atidžiau sekė užsienio politikos ir saugumo problematiką mūsų regione, pastarojo meto įvykiai tėra tik ilgai tvinkusio pūlinio prasiveržimas. Tą rodė daugybė faktorių, kurie akis badė ir anksčiau, tačiau tik dabar įgavo deramo dėmesio.

Kaliningrado militarizacija

Štai kad ir Kaliningrado srities militarizavimas. Gerai, kad atsimerkia akys, bet iš esmės nieko ypatingai naujo pastaruoju metu Kaliningrado srityje neįvyko. Šios srities ir apskritai visos vakarinės Rusijos Federacijos dalies karinių pajėgų modernizacija vyksta nuo 2008 metų.

Apie tai, kad šalia mūsų vyksta rimti kariniai pokyčiai, ne kartą esu kalbėjusi dar savo kadencijoje ir politikams, ir žiniasklaidai, ir plačiajai visuomenei. Sakiau ir tai, kad Kaliningrado srityje yra visa reikiama infrastruktūra taktiniam branduoliniam ginklui. Vien srityje dislokuotas karinis personalas sudaro apie 30 tūkstančių (beveik tiek pat, kiek visose Baltijos šalyse kartu sudėjus), ir šis skaičius vis auga. Visa tai yra surašyta jau nuo 2012 metų skelbiamose viešose Antrojo operatyvinių tyrimų departamento ataskaitose. 

Deja, tuomet beveik niekam nebuvo įdomu. 2012 metais Karaliaučiaus krašte buvo dislokuotas zenitinių raketų kompleksas S-400 (žemė-oras) iš esmės uždaręs mūsų pasiekiamumą oru. Kitaip tariant, šiomis raketomis iš šūvio vietos Kaliningrade galima numušti ore skrendantį objektą 400 kilometrų atstumu, o tai padengia visą Lietuvos oro erdvę. Spekuliacijos dėl puolamojo pobūdžio žemė-žemė tipo raketų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrade Lietuvai sąlyginai neturi ypatingai didelės reikšmės. Tai svarbu Lenkijai, Švedijai, Vokietijai, bet ne taip svarbu mums. Kodėl? Todėl, kad „Iskander“ jau nuo 2012 metų yra dislokuoti tarp Pskovo ir Sankt-Peterburgo. Kadangi raketos „Iskander“ gali sunaikinti ant žemės esantį objektą 400-500 kilometrų atstumu, tai reiškia, jog mūsų visa teritorija yra ir taip pasiekiama su šiomis raketomis, tik iš kitos pusės. 

Tikra tiesa, kad NATO taip pat turi visas reikiamas priemones, jog neutralizuotų Rusijos nuosekliai vykdomą Baltijos valstybių karinę apsuptį. Neduok Dieve, jei tai reiktų įgyvendinti. Tačiau grėsmingas ginklų žvanginimas Kaliningrade įvyko ne vakar, kaip gali susidaryti įspūdis. 

Okupacijos repeticijos 

Kad Rusijos karinis agresyvumas nebuvo perkūnas iš giedro dangaus, rodė ir kiti įvykiai. Visi puikiai prisimename Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008 metų vasaros pabaigoje. Be abejo, tai vyko pakankamai toli nuo Lietuvos, tad galbūt atsipirkome lengvu išgąsčiu. Tačiau adekvataus supratimo nebuvo ir tada – ta proga nueinanti socialdemokratų Vyriausybė dar ir šauktinius panaikino. Kita Vyriausybė šiuo klausimu buvo paralyžuota dėl liberalų kategoriško požiūrio. Belieka padėkoti Vladimirui Putinui, kad atvedė į protą ir šauktiniai beveik vieningu balsavimu sugrąžinti. 

Štai kad ir puolamojo pobūdžio „Zapad“ karinės pratybos. Dar 1999 metais tokio pavadinimo pratybose buvo treniruojamasi okupuoti Baltijos šalis. 2009 metais „Zapad“ pratybose, vykusiose kartu su pratybomis „Ladoga“ (šalia Estijos sienos), buvo treniruojamasi anaiptol ne gynybiniais tikslais. Pastarųjų mokymų scenarijuje vyravo Baltijos šalių okupacija, o taip pat buvo suformuluota užduotis „Proryv“ (Proveržis). 

Karinėms grupuotėms Kaliningrade ir Baltarusijoje buvo duota užduotis susijungti per siaurą kaklelį sausuma tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos. 2011 metų analogiškose pratybose buvo ginamas karo grobis. Ir ne bet kaip, o suduodant branduolinį smūgį Lenkijai, kuri kartu su kitais sąjungininkais tuomet skubėtų į pagalbą Baltijos šalims. 2013 metų „Zapad“ pratybos, nepaisant įprastinės dūmų uždangos repetavo tą patį – Baltijos šalių okupaciją. 

Energetika, kibernetinė erdvė, propaganda 

Tai, kad Baltijos šalys egzistuoja ir vykdo savarankišką užsienio politiką, Rusija jau seniai laiko grėsme, kad ir kaip keistai tai atrodytų. Štai 2011 metais Rusijos gynybos štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas grėsme įvardino Vakarų šalių siekį užsitikrinti energetinį saugumą. Sunku tuo patikėti, tačiau Rusija karine grėsme išties laiko neseniai pradėjusį veikti suskystintų gamtinių dujų terminalą „Independence“. Kitaip tariant situacija, kai Kremliaus valdomi monopolistai nebegali iš paprasto Lietuvos žmogaus plėšti didžiausios kainos už dujas Europoje, tai yra laikoma grėsme pačiam Kremliui. 

Grėsmės kibernetinėje erdvėje taip nėra naujiena. Nors Lietuva dar nėra patyrusi itin didelių tokio pobūdžio atakų, bronzinio kario istorijos metu 2007 metais Estija visu kailiu patyrė, ką tai reiškia. Tuomet buvo paralyžiuotas Estijos valstybinių institucijų, bankų bei žiniasklaidos darbas, o daugelis įrodymų rodė, jog už išpuolį atsakingos su Kremliumi susijusios jėgos. 

Akylesnė akis turėjo pastebėti ir kryptingą Putino Rusijos propagandinės mašinos griaunamąją jėgą, pastebimai suaktyvėjusią Putinui įsitvirtinus Kremliaus olimpe. Kultūrinė propaganda per sovietinės nostalgijos kurstymą, Lietuvos valstybingumą niekinantys Kremliaus „30 rublių armijos“ komentarai internete bei priešiškos informacinės operacijos Rusijos ir mūsų žiniasklaidos rankomis – tai ne vien šiandienos aktualija. Gerai, kad nors dabar išdrįstame pradėti ieškoti būdų, kaip uždrausti melo srautą per televizorių, kuris jau plūdo metų metus. Tikėkimės, kad energetinio ir kibernetinio saugumo stiprinimas bei aktyvesnė kova su Kremliaus melo mašina atsirado ne per vėlai. 

Krašto apsaugos situacija 

Dabar, kai visi pradėjo domėtis gynyba, prisiminiau savo 2010 metų interviu žurnalui „Veidas“, kuomet gynyba iš esmės įdomi buvo gal kokiai dešimčiai žurnalistų ir tiek pat politikų. Tuo metu net 93 proc. apklaustųjų nepritarė lėšų didinimui gynybai. Šį penkerių metų senumo tekstą prisiminiau dar ir todėl, kad pastaruoju metu radosi daugybė ekspertų, bandančių įrodyti, jog kariuomenės problemos atsirado per krizę. Netiesa. Tuščius batalionus radau jau 2008 metais, o didžiausi pokyčiai buvo įvykę 2004-isiais, kai įstojus į NATO tuometinė valdžia nusprendė kariuomenę orientuoti tik į tarptautines misijas. Buvo palikta viena brigada su vienu gerai aprūpintu batalionu. Ačiū Dievui, dabar jau atstatome iš esmės dar iki 2004 metų suplanuotą struktūrą. 

Kiek gailiuosi, kad apie tikrąją padėtį 2009 metų pradžioje informavau tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą uždarame posėdyje. Nenorėjau priešams suteikti malonumo. Tiesa, bandžiau situaciją paaiškinti Vyriausybės posėdžiuose, tačiau iš koalicijos partnerių abiejų liberalų partijų sulaukdavau tik pašaipų. Gal todėl dabar tie, kurie garsiai skelbė mistinę profesionalios ir „mažos mobilios“ kariuomenės pergalę prieš pasenusio Kronkaičio svaičiojimus apie rūpinimąsi savo teritorijos gynyba, vėl garsiausiai skelbia savo naujas įžvalgas, kas čia labiausiai atsakingas. 

Ar turime bijoti? 

Reikia rimtai ir iš esmės ruoštis gynybai, o ne bijoti. Taip pat reikia gerai išstudijuoti istorijos klaidas. Agresyvus Kremlius mums nėra jokia naujiena, tik kai kam ilgai atrodė, kad reikia nematyti, kas yra kas. Nuo XVI a. pabaigos, pradėjus kilti Maskvai, agresijos aktai ritosi per mūsų kraštą labai reguliariai. Ne kartą bandėme likimą, rodydami gerumo ir noro būti švelniais ženklus, kad tik neišprovokuotume.

Nepadėjo tai XV a. Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kuris, kad gražiai sugyventų su Maskva, net vedė jos kunigaikščio dukterį Eleną. Už tai jam Kremlius atsidėkojo šimtais šnipų Vilniuje ir karu, siekiant apginti skriaudžiamus stačiatikius Lietuvoje. Nepadėjo noras neerzinti ir XX a. ikikarinei Lietuvos Vyriausybei. Paklusus reikalavimui išduoti Skučą su Povilaičiu, Stalinas nesustojo. Tapome ilgam okupuoti. 

Ar dar mažai karčios patirties, kad vėl kai kurie grąžo rankas, norėdami, kad Lietuvos atstovai gėdingai stovėtų prie Kremliaus sienos, kai pro šalį žygiuos tie patys, kurie nužudė tūkstančius ukrainiečių ir galbūt ruošiasi smogti mums? Visgi belieka džiaugtis, jog praregėjimas apskritai įvyko, ir šiuo metu apie grėsmes Lietuvos saugumui kalba platus politikų, žiniasklaidos ir visuomenės frontas. 

Paradoksas, bet šiandien kažkuria prasme net esame geresnėje situacijoje, nes galėjome būti užklupti miegantys miegančio NATO glėbyje.