Negalėdavau užmigti sugrįžusi iš kai kurių tuometinių kolūkinių daugiabučių, kai lankomą naujagimį reikėjo atrasti lovoje tarp purvinų skudurų krūvos, kai matydavau geriančius, besimušančius, vaikais nesirūpinančius tėvus. Visa tai mums atnešė Kremliaus saulė.
Daug kas pasakys, kad ir dabar tas pats. Deja. Laisvė nepakeitė įpročių. Alkoholis, alkoholis ir dar kartą alkoholis yra pagrindinė Kražių nelaimės priežastis. Jau aišku, kad nusikaltėlis vaikystėje neturėjo savo šeimos, negavo šilumos, o alkoholis buvo pagrindinis gyvenimo palydovas. Nežinau, gal ir yra, bet man neteko skaityti jokių mokslinių darbų apie žiaurius nusikaltimus padariusių žmonių šaknis. Kas jų tėvai, kokiose šeimose augo, kokie buvo tėvų santykiai, koks buvo ryšys su alkoholio vartojimu?
Esame tarp daugiausia išgeriančių tautų Europoje. Jaučiu didelę kaltę ir gėdą, kad tebegeriame ir laisvoje Lietuvoje. Ir ne vien apie nelaimingus alkoholikus rašau. Girtavimo antikultūra yra visko pradžia. Tai, ką vaikas mato šeimoje. O dažnai mato pasigeriančius tėvus net ir visai padoriose, vaikus mylinčiose šeimose. Čia yra visko pradžia. Rašytojas Romualdas Granauskas okupacijos atneštą nelaimę „Gyvenime po klevu“ aprašė taip jautriai ir giliai, kad aš tikrai nesugebėsiu geriau sudėlioti. Galiu tik pasiūlyti būtinai pamatyti Panevėžio Juozo Miltinio teatre neseniai pastatytą spektaklį „Rūkas virš slėnių“. Tai sukrečiantis R. Granausko pasakojimas, kaip atėjome iki Kražių, iš kur tokie nusikaltėliai atsirado.
Turiu daug draugų Norvegijoje. Pirmieji jų vizitai į Pasvalį prasidėjo Nepriklausomybės pradžioje. Jau tada pamačiau, kokie skirtingi mūsų įpročiai. Pamenu, kai jie pirmąkart atvažiavo į mano kaimą. Buvo labai nustebę, kai vienuoliktą valandą ryto ant vaišių stalo pamatė stipraus gėrimo butelį. Jų nustebęs klausimas man buvo: „Alkoholis iš pat ryto?“ Net nesupratau iš pradžių, juk žmonės vaišingumą rodė, bet įstrigo visam gyvenimui.
Stovėjimas už svečio nugaros ir pylimas vos ne per prievartą – irgi mūsų vaišingumo tradicija. Bet ar tikrai reikalinga tradicija? Norvegijoje svečius taip pat vaišina, bet be jokio vertimo gerti. Taurė ar taurelė per vakarą – toks bendravimas, kai visiems linksma. Ir Norvegija turi alkoholikų, turi savų bėdų, tačiau mokėjimas vaišintis, bendrauti neprisigeriant, negerti vaikų akivaizdoje galėtų būti geras pavyzdys mums.
Dar viena vieta, kur mano norvegai išpūtė iš nuostabos akis – alkoholis degalinėse. Jiems buvo šokas. Man irgi būdavo šokas kiekvieną kartą, užsukus į degalines. Tačiau verslo lobizmas, deja, buvo toks stiprus, jog reikėjo net 11 metų kęsti šią gėdingą Lietuvos vizitinę kortelę.
Žinoma, Kražių nelaimė atskleidžia ir daugiau neišspręstų problemų. Panašu, kad perlenkta lazda su žmogaus teisėmis ir valstybės bejėgiškumu, kai visi mato šalia gyvenančius ir akivaizdų polinkį į agresiją turinčius žmones. Atimta keturių žmonių teisė į gyvenimą. Reikia skubaus įsikišimo, kad kiti panašūs individai būtų laiku pastebėti ir užkardyti. Kaip? Tam yra specialistai Vyriausybės struktūrose, pasitelkime visuomenines organizacijas, psichiatrus, yra kitų šalių patirtis. Ieškokime, darykime ir atsakymai ateis.
Tačiau šiuo straipsniu noriu pabrėžti tai, ką galime pradėti daryti savo aplinkoje kiekvienas. Manau, kad reikia drąsiau ir atviriau kalbėti apie mūsų įpročius, iš kurių kyla didelės bėdos. Reikia keistis. Jokie politikai nepadės, jeigu šeimos nesupras priežasčių esmės. Užaugo nauja karta, kuri nuo kūdikystės kaimo parduotuvėse ar užsukę į degalinę matė gražių, spalvotų butelių paveikslą. Kaip savaime suprantamą, normalų, tinkamą. Karta, kuri tėvų namuose matė, kad pasigerti, sėsti išgėrus už vairo, smurtauti – įprastas, tinkamas dalykas. Užaugs ir dar viena, jei nesustosime jau šiandien. Jei nepasikeisime nuo šiandien.