Tačiau minint Valstybės dieną šiandien, būtina vėl atsigręžti į tas dienas, kai Vasario šešioliktosios Lietuva buvo prarasta. Išmokti pamokas taip, kad nei naivumas, nei sąmoningos išdavystės nebenulemtų valstybės likimo.
Šiuolaikinių hibridinių, informacinių karų aplinkybėmis 1940 metų SSRS ultimatumas bei tuometinės politinės valdžios gebėjimai ir negebėjimai priimti teisingus bei reikalingus sprendimus, galėtų būti privalomas testas kiekvienam, kandidatuojančiam į Prezidentus, ministrus, Seimo narius.
Tikriausiai, net jei Vyriausybė 1940 metų birželį ir būtų radusi savyje jėgų atmesti SSRS ultimatumą, Lietuva nebūtų išlikusi. Tačiau ultimatumo priėmimas vengiant tautai ir pasauliui pasakyti tiesą, kas įvyko, sukėlė pačias skaudžiausias pasekmes, juntamas iki šiol.
Ar išmoktos istorijos pamokos? Matau, kad tik iš dalies.
Suprantama, kad žmonės nerimauja dėl kylančios įtampos, dėl kalbų apie galimą agresiją. Daliai atrodo, kad nereikia apskritai apie tai kalbėti, kad politikai geriau patylėtų, neerzintų agresyvaus Kremliaus. Tada galima nelaimė mus aplenks.
Štai čia reikia atvirai pasikalbėti apie mūsų istorines patirtis. Negrįšiu atgal labai toli, nors Abiejų Tautų Respublikos praradimo aplinkybės, tarp kurių buvo ir tuometinių lyderių trumparegiška laikysena, galėtų būti vertingomis išmoktomis pamokomis.
Tiems politikams, kurie važinėdami po žmones sako, kad šiandien Lietuva turi tylėti dėl agresyvios Kremliaus laikysenos ir neva neerzinti Rusijos, labiausiai reikia išmokti 1940 metų klaidas. Tuomet dauguma Vyriausybės kabineto narių galvojo, kad Kremliaus reikalavimu suėmus Vyriausybės narius Augustiną Skučą ir Kazį Povilaitį, Kremlius nebeokupuos Lietuvos. Net jie patys taip manė. Štai K. Povilaičio sūnaus atsiminimai: „Tėvas žinojo situaciją, žinojo ir rusus. Jis nepasitraukė todėl, kad Lietuvos Vyriausybė buvo pasakiusi: jeigu Povilaitį ir Skučą išduos rusams, tai jie neokupuos Lietuvos. Tėvas laukė iki paskutinės minutės“.
Visas ikikarinės Lietuvos laikotarpis rėmėsi gerų santykių su Sovietine Rusija politika. Lietuva nuoširdžiai stengėsi neerzinti Kremliaus. Buvo nuolaidi ir nuolanki. Suprantama, Vilniaus okupacija nulėmė tokią laikyseną. Tačiau gyvenimas parodė, kokia naivi buvo viltis išsaugoti Nepriklausomybę, stengiantis būti mažesniam už aguonos grūdą.
1940 metų birželį Vyriausybės narių dauguma atmetė Prezidento Antano Smetonos siūlymą nepriimti SSRS ultimatumo ir pasipriešinti. Primenu, kad ultimatume buvo trys reikalavimai. Iš tuometinio pranešimo spaudai: „atiduoti teismui Vidaus reikalų ministrą A. Skučą ir VSD direktorių K. Povilaitį; sudaryti Sovietams pageidaujamą Vyriausybę; įsileisti į Lietuvą neribotą SSRS kariuomenės kiekį“.
Ultimatumas Vyriausybės narių balsų dauguma buvo priimtas.
Negana to, nei pasaulis, nei visuomenė nesulaukė aiškaus žodžio, kas įvyko. Istorikas Alfredas Erichas Sennas, nagrinėjęs tragiškiausias Lietuvos XX a. valstybingumo dienas, rašė:
„Lietuvos vyriausybė, norėdama išvengti didelio tautos kraujo praliejimo, ne tik negynė nepriklausomybės, bet net ėmė teisinti agresorių. Tos pačios dienos ryte savo telegramoje J.Urbšys iš Maskvos nurodė Užsienio reikalų ministerijos valdininkams sudaryti Kaune reziduojantiems užsienio diplomatams įspūdį, jog Kremliaus reikalavimai nesą ultimatumas, o tik saugumo pageidavimas. O birželio 16 d. einantis prezidento pareigas Antanas Merkys, kalbėdamas per radiją, pabrėžė, jog nauji Raudonosios armijos daliniai į Lietuvą „atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė (…) tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų“.
Taip buvo paralyžiuota tautos, diplomatų, kariuomenės valia priešintis.
Minkšta ir neerzinanti Kremliaus politikų laikysena neišgelbėjo nei Lietuvos, nei jų pačių. Ir ministras J. Urbšys, ir A. Merkys patyrė lagerių kankinių dalią, o A. Skučas bei K. Povilaitis buvo išvežti į Maskvą ir nužudyti.
1991 metų Sausio 13 - oji ištaisė 1940-ųjų politikų klaidą. Ją pirmiausia ištaisė Vytautas Landsbergis, labai aiškiai ir tiksliai tą pačią agresijos naktį įvardijęs pasauliui agresijos faktą. Jis buvo gerai išmokęs istorijos pamokas.
Tačiau ne visi.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais girdėjosi A. Brazausko frontą palaikančiųjų raginimai neerzinti Rusijos. Niekas jos ir neerzino, tiesiog buvo žiūrima savo tautos interesų. Tiesa buvo didžiausias ginklas prieš melą. Vyresnieji puikiai pamena, kokią isteriją sukėlė komunistų partijos veikėjai Aukščiausiojoje Taryboje, kai tuoj po Nepriklausomybės buvo ruošiamas laiškas Michailui Gorbačiovui, kreipiantis į kaimyninės šalies prezidentą „Jūsų Ekscelencija“. A. Brazauskas šaukė: kodėl erziname Rusiją?
Kovo 11-oji buvo įtvirtinta brėžiant labai aiškias linijas. Būtina ir toliau jas labai aiškiai brėžti. Tiesa yra efektyviausias ginklas, kai vėl ir vėl siekiama vandenį sudrumsti taip, kad žmonėms nebūtų aišku, kas čia iš tiesų vyksta.
Gynybinė karinių NATO pajėgumų linija yra esminis atgrasymo faktorius. Tačiau nesuklupti politiniuose frontuose – ne mažiau svarbi užduotis Lietuvai. Visuomenei – taip pat. Nes ji nusprendžia, kiek giliai susivokiantys sudėtingose mūsų geopolitinėse aplinkybėse žmonės priiminės sprendimus tą lemtingą dieną ar naktį. Nenorėčiau, kad Kovo 11-osios Lietuvos likimą spręstų tie, kuriems atrodo, jog tiesa yra Kremliaus erzinimas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.