Estijos masteliu, daugiau nei dvigubai didesnės Lietuvos valstybės pajamos kitąmet turėtų viršyti 19 milijardų eurų. Deja, turime vos daugiau nei 8 milijardus arba kiek daugiau nei 12 milijardų, jei skaičiuotume su „Sodros“ pajamomis, kaip daro estai. Ir milžinišką šešėlį.
Skaičiais Lietuvos ir Estijos biudžetai atrodo taip: ateinančių metų Estijos valstybės pajamos turėtų siekti 8,8 mlrd. eurų, išlaidos – 8,9 mlrd. eurų. Lietuva tuo tarpu į valstybės biudžetą tikisi surinkti 8 mlrd. eurų, o išleisti gerokai daugiau nei surinks – beveik 8,7 mlrd. eurų. Tiesa, su „Sodros“ pajamomis Lietuvos pajamos kitąmet sudarys 11,3 mlrd. eurų, išlaidos – 12,1 mlrd. eurų.
O kaip jaustumėtės, jei dar pridurčiau, kad Estija nuo 2017 m. nusprendė mažinti mokesčius darbuotojams?
Kodėl Estija sugeba į biudžetą surinkti daugiau pinigų nei Lietuva, viršyti 2 procentus nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), skiriamus gynybai? Priežasčių yra ne viena. Ir tokia situacija susiklostė ne per vienerius ir net ne per ketverius metus.
Jei kalbėtume apie mokesčių politiką, kuri sudaro didžiausią dalį biudžeto pajamų, Estijos kryptis labai aiški – mažinti mokesčių naštą dirbantiesiems ir didinti pajamas gaunantiems mažiausiai.
Minimali mėnesio alga (MMA) Estijoje siekia 390 eurų, jau sutarta, kad nuo 2016-ųjų ji augs iki 430 eurų, o nuo 2017-ųjų – iki 470 eurų. Dar po dvejų metų 2019-iais ji turėtų siekti visus 800 eurų. Tiesa, šis skaičius dar nėra patvirtintas, tačiau kartelė užbrėžta tikrai aukštai.
Mes gi vis dar atkakliai ginčijamės dėl kiekvieno kylančio MMA euro, o Darbo partijos siūlomi 437 eurai net kai kuriems ekspertams atrodo nepasiekiamas kosmosas. Nors iš tiesų turėtume kalbėti ne apie tai, ar reikia, bet kaip šią MMA pasiekti per kuo trumpesnį laiką.
Ir 437 eurai neturėtų būti riba – juk nenorėtume dar po ketverių metų atsibusti turėdami beveik perpus mažesnį MMA lygį nei bus Estijoje?
Kitas svarbus ir įgyvendinamas žingsnis, kuris leistų padidinti realias pajamas visiems gyventojams, bet ypač tai pajustų uždirbantys mažiausiai – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). Taip paskatinsime vidaus vartojimą, kuris kitąmet galėtų sukti Lietuvos ekonomikos smagračius, nes eksportas neišvengiamai lėtėja.
Būtent stabilus ir ilgalaikis mokesčių planavimas, struktūrinių reformų vykdymas ir prielaidų nesudarymas šešėlinei ekonomikai klestėti leidžia Estijai per biudžetą perskirstyti gerokai didesnę ekonomikos dalį. Tuomet ir kariams, policininkams, mokytojams, valstybės tarnautojams tenkanti bendrojo pyrago dalis yra gerokai didesnė. Akivaizdu, kad eilinis Estijos pilietis gyvena geriau, gaudamas beveik 40 proc. didesnį oficialų vidutinį atlyginimą – 1082 eurus vietoj 714 eurų, kuriais turime tenkintis Lietuvoje.
Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, vidutinis estas gyvena ne tik sočiau, bet ir ramiau – nes, tikėtina, gerokai didesnė jo pajamų dalis yra legali. Vadinasi, jis neturi problemų imdamas paskolą banke, jam nesinori ieškoti būdų, kaip apeiti įstatymus, nesumokėti mokesčių ir nesulaukti mokesčių inspektorių, jei pasirodys, kad gyvena geriau nei turėtų pagal savo pajamas.
Galų gale, estui lengviau atsispirti pagundai ir nepirkti šiek tiek pigesnių kontrabandinių cigarečių, nelegalaus benzino ar nežinia kokios kokybės naminės degtinės ar pilstuko butelį, kad sutaupytų kelis eurus. Tuomet ir įprotis bei tolerancija nesusiformuoja. Mažiau perkančių – mažiau ir siūlančių nelegalias kontrabandines prekes bei mažiau reikia muitininkų, policininkų.
Lietuvoje per daugelį metų mes, politikai, gal per mažai įsiklausėme į ekspertų nuomonę, ką reiktų daryti, kad mokesčiai tarnautų žmonėms ir valstybei, o ne trumparegiškam ateinančių metų biudžeto skylių užkamšymui. Nerašyta taisykle tapo nuostata: trūksta pajamų į biudžetą – padidinkime akcizus ir kitus mokesčius. Ir ar tai darome turėdami aiškų planą ar ilgalaikę viziją?
Vis dėlto pastaraisiais metais yra ir teigiamų ženklų – bandoma formuoti ilgalaikę akcizų didinimo politiką, numatyti trejų ar net penkerių metų akcizų kėlimo planus. Rūkalų akcizai jau kurį laiką didinami pagal planą, tuo tarpu akcizai alkoholiniams gėrimams iki šiol vis dar keliami vadovaujantis emocijomis.
Suprantama, kad po tragiškų Kražių skerdynių ir daugelio skaudžių avarijų politikams ir gyventojams kyla noras pažaboti nesaikingą alkoholio vartojimą. Vis dėlto neturėtume prarasti sveiko proto – ar tikrai draudimai yra teisingas kelias?
Šiuo atveju mes nesame Estija ir negyvename šalia gerokai turtingesnės Suomijos ir švedai neplaukia keltais į Klaipėdą, kad linksmai praleistų savaitgalį ir įsigytų pigesnių alkoholinių gėrimų bei cigarečių. Mūsų kaimynai – Baltarusija ir Rusija, kur akcizai mažesni nuo penkių iki dešimties kartų. Tad kainų skirtumas – itin reikšmingas.
Austrijos ekspertas Friedrichas Schneideris neseniai suskaičiavo, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje sudaro beveik 26 proc. nuo BVP. O tai visi 9 mlrd. eurų! Arba beveik keturių „Maximos“ prekybos tinklų metinės apyvartos. Arba visas Lietuvos 2016 metų valstybės biudžetas.
Tiek paprasti gyventojai, tiek įmonių vadovai bei ekspertai nurodo, kad didžiausia šešėlio priežastis Lietuvoje yra per didelis apmokestinimas.
Tad paradoksalu, bet norėdami kitąmet surinkti daugiau pajamų į valstybės biudžetą, turime išdrįsti sumažinti mokesčius. Tai turėjome padaryti net ne vakar, o užvakar, nes geriausias būdas mažinti šešėlį – didinti legalias žmonių pajamas ir ugdyti pilietinį sąmoningumą.